Su greitąja pagalba – pakeisti sauskelnių

Lietuvoje menkai vertinamas gydytojų darbas, o medicina nustumta tarnaitės vieton. „Lietuvos žinios” kalbino Vilniaus greitosios pagalbos stoties gydytoją Fouzi Alhariri. Sirų tautybės medikas, dirbantis Lietuvoje, stebėjosi, kad greitoji pagalba kartais kviečiama permauti sauskelnių ar išspręsti kryžiažodį.

Fouzi į Lietuvą studijuoti medicinos atvyko prieš 12 metų. Dabar jam trisdešimt treji. Baigęs Kauno medicinos universitetą, metus dirbo gydytoju rezidentu Jonavos ligoninėje, o nuo 2003 metų triūsia Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Lietuvoje Fouzi patyrė tokių pat problemų, kokios užklumpa į užsienį dirbti ar studijuoti išvykstančius lietuvius. Fouzi prieš keliolika metų mokėjo tik arabų ir anglų kalbas. Medicinos mokėsi angliškai. „Prieš dvylika metų nedaug lietuvių mokėjo angliškai, tad gatvėje ar parduotuvėse tekdavo bendrauti ženklais”, – prisiminė Fouzi. Dabar jis puikiai kalba lietuviškai, o pradėjęs dirbti Vilniuje pramoko ir rusų kalbos. Fouzi išsiskiria nepaprastu kantrumu: net po sunkių nakties budėjimų pacientai šio mediko nematė suirzusio, nedėmesingo. Įstaiga, kurioje dirba gydytojas iš Sirijos, neretai sulaukia dėkingų pacientų skambučių. Kai kurie žmonės kviesdami „greitukę” jau prašo, kad atvažiuotų būtent Fouzi. Jo teiravomės, ar Lietuvoje vertinamas gydytojo darbas?

Ispanijoje – 5 kartus daugiau

Gydytojas pasakojo, kad dažnai telefonu ar internetu bendrauja su kolegomis, dirbančiais kitose Europos valstybėse. Fouzi neslėpė, kad jie dažnai klausia, kodėl jis vis dar Lietuvoje. Juos stebina mūsų medikų darbo užmokestis.

– Vienas mano pažįstamas dirba Ispanijoje greitosios pagalbos gydytoju. Jo atlyginimas: 3500 – 4000 eurų per mėnesį. Jei triūstų stacionare, uždirbtų dar daugiau, – sakė gydytojas.

-Per kiek savaičių ar mėnesių tokią sumą uždirbate jūs?

– Vilniaus gydytojų atlyginimai nedideli. Girdėjau kalbant, kad čia gydytojai gaudavo algą, prilygstančią sanitaro ar felčerio algai Kaune. Mano nuomone, medikai turi būti labiau vertinami nei inžinieriai ar statybininkai. Aš nežeminu kitų profesijų, bet jei mano alga nesiekia 700 eurų per mėnesį… Dabar lyg ir ketina padidinti atlyginimus, todėl konkrečiai negaliu atsakyti. Bet 3000 litų per mėnesį neuždirbu net dirbdamas 1,5 etato krūviu. Jei dirbčiau tik vienu etatu, negaučiau nė 600 eurų. Kitose Europos valstybėse dirbantys mano draugai (net jei dirba tik sanitarais) gauna didesnį atlyginimą. Tačiau tai, matyt, priklauso nuo šalies ekonomikos.

Pragyventi neįmanoma

– Jūsų nuomone, ar sunku Lietuvoje mėnesį gyventi už 700 eurų?

– Gyvenu Kaune, ten nuomojuosi butą. Kadangi dirbu Vilniuje, budėti važinėju automobiliu. Didelę dalį atlyginimo tenka skirti mokesčiams už būstą ir degalams. Likusių pinigų pragyventi nepakanka, todėl mane remia giminės iš Sirijos. Jei ne jų parama, nežinau, ką daryčiau. Tačiau jau pripratau prie Lietuvos klimato, žmonių. Daugelis jų labai draugiški. Man patinka Lietuvoje, todėl norėčiau likti čia gyventi.

Užsidirbti ir grįžti

Kad ir kaip keistai skambėtų, Lietuvoje prigijusį Fouzi gali ištikti tokia pat dalia, kaip ir daug lietuvių. Fouzi gali tekti išvykti uždarbiauti į turtingesnes Vakarų Europos šalis, kad užsidirbtų pragyventi ir galėtų toliau studijuoti mediciną.

Alhariri nėra Lietuvos pilietis, jis turi laikiną leidimą gyventi, kuris kiekvienais metais pratęsiamas. Nors gydytojas triūsia Lietuvoje, gelbsti mūsų šalies piliečių gyvybes ir moka valstybei mokesčius, jis neturi teisės į nemokamas studijas. Norėdamas toliau studijuoti ir įgyti pediatro ar reanimatologo specialybę, Fouzi turėtų sukrapštyti 5000 eurų. Net dirbdamas 1,5 etato, tokios sumos vyriškis nepajėgia susitaupyti.

Kita vertus, dirbti ir tuo pat metu studijuoti – sunku. Tad jei ir įstengtų sutaupyti pinigų ir atsidėti studijoms, Fouzi turėtų mesti darbą.

„Iš ko gyvenčiau? – lietuviška tikrovė sirui atrodė niūroka. – Jei galėčiau, kaip ir Lietuvos piliečiai, studijuoti nemokamai, likčiau čia.”

Iš Sirijos inteligentų šeimos kilęs Alhariri – gydytojas iš pašaukimo.

„Vis dažniau svarstau, kad gali tekti išvažiuoti ir pinigų studijoms užsidirbti kitur. O tada grįžčiau į Lietuvą – toliau mokytis arba dirbti”, – tolimus planus dėstė gydytojas. Panašiai su svetur užsidirbtais pinigais elgiasi ir mūsų tautiečiai. Fouzi įsitikinęs, kad Lietuvos aukštosios mokyklos parengia puikių specialistų. „Negaliu lyginti Lietuvos ir Sirijos ar Europos valstybių universitetų suteikiamų žinių, bet manau, kad medikai Lietuvoje parengiami tikrai neblogai”, – apie Kauno medicinos universitete įgytą išsilavinimą sakė Fouzi.

Apie mūsų medikų aukštą kvalifikaciją liudija ir tai, kad jie laukiami ir nesunkiai įsitvirtina Vakarų valstybėse. LŽ žiniomis, 80 procentų į Kauno medicinos universitetą stojančių jaunuolių iš anksto žino, kad nedirbs Lietuvoje. Priešingai nei Fouzi, kokybišką nemokamą išsilavinimą įgyjantys būsimieji medikai už grašius gelbėti tėvynainių gyvybių neketina.

Vokietis klausė kelis kartus

-Kuo skiriasi Sirijos ir Lietuvos sveikatos apsaugos lygis?

– Kai gyvenau Sirijoje, pamenu, kad medicinos lygis buvo neblogas. Tačiau viena galiu pasakyti tvirtai: nei Sirijoje, nei išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse greitosios pagalbos medikai nevažinėja į tokius iškvietimus, į kokius vykstame mes. Papasakosiu vieną atvejį. Į Lietuvą pas draugę iš Vokietijos atvykęs 23 metų jaunuolis žiemą paslydo, griuvo ir į ledą susitrenkė galvą. Dieną neblogai jautėsi ir niekur nesikreipė. Vakare jį ėmė pykinti. Draugė iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Atvažiavau, apžiūrėjau ir paprašiau, kad važiuotų su manimi į ligoninę atlikti tyrimų. Abu kalbėjomės angliškai, ir vienas kitą puikiai supratome, bet vaikinas net 4 ar 5 kartus manęs klausė, ar tikrai į ligoninę važiuos su manimi ir greitosios pagalbos automobiliu? „Tikrai su tuo automobiliu, kur su švyturėliu?” – vis tikslinosi vokietis. Vokietijoje greitoji pagalba į iškvietimą vyksta tik tais atvejais, jei įvyksta avarija ar paciento gyvybei kyla pavojus. Kiti ligoniai patys turi vykti į savo poliklinikas ar kreiptis į šeimos gydytoją… Todėl vaikinas negalėjo patikėti, kad jį, palyginti nesunkios būklės, į ligoninę veš greitosios pagalbos automobilis… Nei Vokietijoje, nei Sirijoje, greitosios pagalbos medikai nekviečiami teikti ambulatorinės pagalbos. O Lietuvoje, atrodo, žmonės įprato greitąją kviesti reikia ar nereikia. Tad neverta stebėtis, jei tikrai sunkūs ligoniai pagalbos kartais laukia ilgai.”

Negali pamiršti

Fouzi visą gyvenimą neužmirš dviejų iškvietimų naktį. Nors pašnekovas turi puikų humoro jausmą ir apie jį kvietusius žmones atsiliepė šiltai, jis nenorėtų, kad tokie atvejai kartotųsi.

„Kartą skambina į greitąją pagalbą moteris. Gelbėkit, 82 metų mamai streikuoja širdis, – pasakojo Alhariri. – Nuskubėjome gelbėti. Noriu paklausyti pacientės širdį, o ją globojanti dukra neleidžia. Sako: „Gydytojau, pirmiau padėkite pakelti mamą, nes reikia jai pakeisti sauskelnes.”

Kaip apie Fouzi rašė spauda, jis niekada nesibjaurėjo pagyvenusių ar nešvarių žmonių. Šių eilučių autorė turėjo progos stebėti, kaip švelniai ir kultūringai gydytojas elgėsi su gatvėje nugriuvusiu, narkotikų perdozavusiu vilniečiu. Tai senutei Fouzi irgi mielai padėjo pakeisti sauskelnes. Tačiau po to išgirsta žinia jį šokiravo. Senutės duktė pasakė, kad mamos apžiūrėti nereikia, nes ji neblogai jaučiasi.

„Ji man prisipažino, kad greitąją pagalbą kvietė tik todėl, kad viena nesugebėjo pakelti mamos!” – stebėjosi pašnekovas.

Dar keisčiau su mediku pasielgė 73 metų pacientė, greitąją pagalbą išsikvietusi 2 valandą nakties. Kai „greitukė” atskubėjo pas neva sunkiai sergančią senutę, ši sprendė kryžiažodžius. „Ji man iš karto prisipažino, kad norėtų, jog padėčiau jį spręsti, mat nežinojo, kokį žodį įrašyti, – pasakojo Fouzi. – Moteris vidury nakties greitąją pagalbą išsikvietė tik dėl to!”

Fouzi jai mandagiai paaiškino, kad kryžiažodžių spręsti nepadės, nes rašyti mokąs tik arabiškai. „O tuo metu kažkur galbūt miršta ir pagalbos laukia nesulaukia tikri ligoniai”, – stebėjosi siras.

Pyktis vargina

Fouzi, kaip ir kitiems greitosios pagalbos medikams, tenka išklausyti ir nepelnytų priekaištų. Nelengvą medikų darbą dar labiau apkartina keistokas žmonių požiūris į jų profesiją. Lietuvoje medicina – tarsi tarnaitė.

„Kartais atvažiuoju, nusišypsau, pasisveikinu, o man ligonis ar jo artimieji net į „labą dieną” neatsako, – stebėjosi Fouzi. – Ir dar pareiškia, kad jie „moka valstybei mokesčius”, todėl „greitoji pagalba turi atvykti laiku”… Bet juk ir aš moku mokesčius, ne tik jie. Kartais atlieku poliklinikos gydytojo darbą, teikiu ambulatorinę pagalbą, kurios greitosios pagalbos medikai neturėtų teikti. Bet mus kartais kviečia tada, kai visai nėra būtina, todėl nenuostabu, kad kas nors būna priverstas ilgiau laukti pagalbos.”

Mažai uždirbančius Lietuvos gydytojus dažnai vargina ir nepelnytas pacientų pyktis, ir valstybės požiūris į juos.

Vienas Vilniaus universitetinės greitosios pagalbos ligoninės gydytojas (jo prašymu pavardės neskelbiame) „Lietuvos žinioms” pasakojo tokį požiūrį atspindintį atvejį. Pasak mediko, darbo biržos skelbimų puslapyje vasarą pasirodė skelbimas, kad Vilniaus Naujininkų mikrorajone reikia slaugytojos, santechniko, gydytojo. Gydytojui buvo siūlytas 1600 litų atlyginimas, slaugytojai – didesnis, o santechnikui – didžiausias. Mūsų pašnekovas ligoninėje uždirba mažiau nei 2000 litų. Todėl jis tvirtino „baltai pavydintis” į užsienį išvykusiems kolegoms, kurie per vieną budėjimo pamainą uždirba daugiau nei lietuvis per mėnesį.