Vakar kadagių šakelėmis nešini panevėžiečiai, aidint varpams, rinkosi į bažnyčias: paskutinį sekmadienį prieš didžiąją pavasario šventę Velykas švęstos Verbos, arba Verbinės
Vakar visų Panevėžio bažnyčių šventoriai mirgėjo nuo spalvingų verbų, gražiai surištų kadagio ir karklo šakelių puokščių. Suprantama, tokiomis verbomis, kokios pardavinėjamos Vilniuje, pasigirti negalėjome, nes Rytų Aukštaitijoje nėra tradicijos rišti dideles spalvingas verbas (tokiais verbų rišėjais garsėja Pietų Lietuvos dalis). Tačiau ne vienas panevėžietis iš anksto tomis margosiomis verbomis apsirūpino sostinės Kaziuko mugėje.
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – ir gyvas Lietuvoje iki šiol, – tai plakimas verba. Ne vienas panevėžietis, vakar pakalbintas Kristaus Karaliaus katedroje, sakė su pašventinta verba – kadagio šakele, – po šv. Mišių išplaks namuose likusius artimuosius.
„Tokios tradicijos, o jų pakeisti nėra reikalo. Parėjusi namo išplaksiu anūkus. Plakdama sakysiu: ne aš plaku, verba plaka!” – sakė panevėžietė Janina, laikydama rankoje Katedroje pašventintas kadagio šakeles.
Tas iki šiol išlikęs posakis – tarsi užkeikimas. Juo pabrėžiama, jog žmogus yra tik kažkieno valios vykdytojas, tik kosminės galios įnagis. Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai ūkio veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą.
Didžioji pavasario šventė – Velykos – dažniausiai švenčiamos balandį, o paskutinis sekmadienis prieš jas – Verbų sekmadienis, Verbinės, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!”
Dar mūsų amžiaus pradžioje Rytų Aukštaitijos bažnyčiose buvo paprotys tą dieną, einant procesijai aplink bažnyčią, po Švenčiausiąjį sakramentą nešančio kunigo kojomis kloti žilvičio šakeles.
Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę”. Gyva šios šventės tradicija ir mūsų dienomis: amžinos gyvybės simbolis – žaliasis kadagys ar puošni verba, sekmadienį varpams skambinant pamaldų pradžią, buvo visų bažnyčiose susirinkusių panevėžiečių rankose. Kaip priminimas, kad po savaitės – didžioji pavasario šventė Velykos.