Žemę atgauti norintys žmonės jaučiasi lyg tarp girnų: iš vienos pusės – valdininkų statomos biurokratinės kliūtys, iš kitos – sklypus supirkinėjantys apsukruoliai
Varėnos rajono Perlojos kaimo gyventojams Jonui ir Marytei Ciūniams matininkas netrukus turės atmatuoti lopinėlį žemės, kad būtų atkurta nuosavybė į paveldėtą turtą. Tačiau ši, atrodytų, gera žinia dzūkų nedžiugina, mat valdininkai suformavo sklypelį be įvažiavimo į jį. Žmonės įsitikinę, jog taip pasielgta sąmoningai, siekiant, kad jie visai atsisakytų nuosavybės teisių į žemę.
Davė, bet neįteisino
Perlojiškė Ciūnienė iš savo senelio Silvestro Zaliecko paveldėjo 90 arų žemės Druckūnų kaime. Kadangi tas sklypas buvo užimtas, moteriai jis turėjo būti perkeltas į kitą vietą arba sumokėta piniginė kompensacija. Ciūnienė pinigų atsisakė.
1993 metais valdininkai atmatavo pusantro hektaro žemės kitapus kelio esančios Ciūnių sodybos. Žeme perlojiškiams buvo leista naudotis pagal metams sudarytą nuomos sutartį. Nuosavybę žadėta įteisinti parengus naują projektą. Žmonės džiaugėsi, kad paveldėtas sklypas sudarys vientisą namų valdą. Kelerius metus Ciūniai rūpinosi jiems pažadėta žeme, rinko mažesnius ir kasė, vežė iš laukų didesnius akmenis, naikino piktžoles, nes sklypelis nuo kolūkio laikų buvo labai apleistas.
„Tik vieną dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus – žiūrime, jog tą žemę matuoja jau kitam žmogui. Kreipėmės į rajono Žemėtvarkos skyrių. Vedėja Ona Savickienė paaiškino, kad prie namų nurodyta neduoti žemės”, – pasakojo Ciūnienė.
Po nesėkmingų bandymų rasti tiesą Ciūniams buvo atmatuotas kitas 1,31 hektaro sklypas. Šį kartą – kiek tolėliau nuo sodybos. Vėl pagal nuomos sutartį žadėta sutvarkyti reikalingus nuosavybės įteisinimo dokumentus. Vėl žmonės dirbo žemę ir tikėjo, kad netrukus ji taps nuosavybe.
Tačiau metai bėgo, o padėtis nesikeitė. Tada Ciūnienė pabandė išsiaiškinti, kodėl tie reikalai stringa, ir sužinojo nemalonią naujieną: „Vienas matininkų tarsi netyčia prasitarė, jog ši žemė bus atiduota kitiems.”
Tiesa, Žemėtvarkos skyriaus vyriausiasis specialistas Vladimiras Valiukonis LŽ tikino, kad šis sklypas tebėra laisvas, esą pati Ciūnienė paprašiusi atkurti jai nuosavybę kitoje kadastro vietovėje. „Neturėjau kitos išeities, juk dokumentai dėl nuosavybės taip ir nebuvo sutvarkyti, o nuomos sutartis pasibaigusi”, – tvirtino moteris.
Į pelkę be kelio
Galiausiai Ciūnienė iš siūlomų laisvų plotų pasirinko jos gimtajame Kazimieravo kaime esančią maždaug 2 hektarų pelkę, kurioje dirbamos žemės – vos keliolika arų. „Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu turėti nuo vaikystės brangų lopinėlį žemės, ir nekantriai ėmiau laukti, kada bus suteikta nuosavybė”, – kalbėjo moteris. Tačiau ir vėl neapsieita be nesklandumų. Pagal Ciūnienės turimą planą ji turi įvažiavimą į pasirinktą sklypą, pagal naująjį – ne.
Bendrovės „Vilniaus hidroprojektas” inžinierius Juozas Žėkas neneigė, jog planų ribos nesutampa. „Taip yra dėl to, kad Ciūnienės turimas planas netikslus ir neatitinka realių sklypo matmenų”, – dėstė jis. Paklaustas, kaip atsitiko, kad žemės sklypas buvo suformuotas be įvažiavimo, inžinierius paaiškino, jog tuo metu dirbę specialistai padarė klaidą. „Iki Ciūnienės tos pelkės niekam nereikėjo. Jei kam nors užsimindavome apie šią vietą, žmonės net įsižeisdavo, manydavo, kad iš jų tyčiojamės”, – sakė Žėkas. Savickienė irgi pritarė, jog Ciūnienės pasirinktas sklypas problemiškas: „Neįsivaizduoju, kaip čia nutiko, kad jis liko be įvažiavimo.”
Viena galimybių patekti į pasirinktą Ciūnienės žemę – įteisinti servitutinį kelią per kaimynystėje esantį sklypą, jei tam neprieštaraus šio savininkė. Žėkas teigė su ja kalbėjęs ir turįs vilties, jog nesusipratimas bus išspręstas perlojiškės naudai.
Ciūnienė tokiu optimizmu netrykšta. Moters nuomone, dabartiniai savininkai žemę parduos, todėl nenorės, kad jo vertę mažintų per sklypą einantis kelias.
Valdininkai turi parengę ir kitą variantą: netiks čia, suteiks galimybę rinktis iš naujo laisvose vietose, ir vėl teks laukti, kol bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai. Tačiau, anot perlojiškės, taip ir visas gyvenimas gali praeiti, juk sprendžiant jos žemės grąžinimo klausimą baigia prabėgti antras dešimtmetis. Ciūniai, ilgus metus laukiantys, kol jiems bus atkurta nuosavybė, sako supratę vieną tiesą – reformos vykdytojai nėra suinteresuoti padėti žmonėms atgauti žemę. „Ne iš vieno žemėtvarkininko girdėjau raginimą parduoti žemės išvadas, tada esą greitai viską sutvarkys. Bet nenoriu parduoti, sklypą paveldės mano vaikai”, – skundėsi moteris.
Beje, kai šis straipsnis jau buvo parengtas spaudai, po ilgų derybų sklypo kaimynė pažadėjo, kad Ciūnienei butų oficialiai įteisintas privažiavimas į jos žemę.
Netikėtas pasiūlymas
Norėdama kuo greičiau atgauti jai priklausančią žemę, varėniškė vos nepakliuvo į aferistų pinkles. Ciūnienė, iš nepažįstamo vyro sulaukusi netikėto pasiūlymo padėti išspręsti visas problemas, kilusias dėl nuosavybės atkūrimo, pradžioje apsidžiaugė. Moteris, žvilgtelėjusi į nepažįstamojo įteiktą vizitinę kortelę, perskaitė, kad geradarys yra vienos statybos įmonės, neturinčios nieko bendra su žemės reforma, generalinis direktorius Jaunius N. Tačiau tada Ciūnienė apie tai negalvojo. Ji atsipeikėjo, kai po kelių dienų rajoniniuose laikraščiuose pamatė, jog vizitinėje kortelėje nurodytas mobiliojo telefono numeris sutampa su kitais, esančiais prie skelbimų, kad perkami valstybės išperkamos žemės dokumentai ir išvados bei suteikiama nemokama informacija žemės grąžinimo klausimais.
Galvos skausmas
„Nesuperku nei žemės, nei žemės išvadų. Net jei kas nors ir kreipiasi dėl tarpininkavimo, kategoriškai atsisakau. Žmonės turi patys spręsti, kaip jiems tvarkytis su savo nuosavybe”, – kratėsi bet kokių sąsajų su žemės perpirkėjais Valiukonis.
Anot žemėtvarkininko, Jaunius N. jau seniai yra virtęs viso skyriaus galvos skausmu: „Šis ponas, siekdamas savų interesų, tik kiršina žmones. Jei susidomi kuriuo nors sklypu, jis padeda varėniškiams rašyti nepagrįstus skundus. Taip dėl jo įtakos stabdomi beveik visi projektai.”