Jaunosios kartos lietuvių režisierius Emilis Vėlyvis, išgarsėjęs kino festivaliui AXX sukurtais filmais „Matvaju”, „Mazgas” ir „Zero”, vieniems – tikras talentas, lietuviškasis Tarantino, o kiti jo kūriniams prikaišioja žiaurumą ir gausybę keiksmažodžių.
Kalbos kalbomis, bet kino festivaliui „AXX” sukurto pilnametražio „Zero” DVD birželio mėnesį Londone rengiamasi pristatyti ir Didžiosios Britanijos žiūrovams.
„Zero” apskritai yra pirmas lietuviškas filmas, kuris bus leidžiamas Didžiojoje Britanijoje. Ar tai mažas pasiekimas?” – atkreipia dėmesį pats režisierius.
Kaip ir kodėl susiejai savo gyvenimą su kinu? – paklausėme E. Vėlyvio. – Juk esi baigęs Lietuvos dailės akademiją, kur studijavai tapybą.
Aš nesieju savo gyvenimo su kinu. Gyvenimas, mano galva, yra kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis už bet kokį kiną ar tapybą. Nėra nė vieno filmo ar paveikslo tragiškesnio ar komiškesnio už patį gyvenimą.
Idėjos išraiškai tinkama bet kuri sritis, tai greičiau priklauso nuo simpatijos formai. Tapyba šia prasme netgi paslankesnė, nes autorius viską kuria pats nuo A iki Z. Tuo tarpu kinas, būdamas sintetinis ir iš dalies kolektyvinis menas, turi kitokią įgyvendinimo formą, be abejo, sudėtingesnę. Filmo kūrimo procese filmą kuriantis personalas, kūrybinė grupė, turi sudaryti monadą, todėl yra labai svarbūs kiną kuriantys atskiri individai ir jų susikalbėjimas nuo aktorių iki režisieriaus. Pats filmo kūrimo procesas ir teikia didžiausią pasitenkinimą.
Tapybą dėl suprantamų priežasčių apleidau, nes esu įsitikinęs, jog viena šikna dviejų kėdžių neapsėsiu.
Teko girdėti vertinimų, jog tavo filmai nepadarytų gėdos Holivudui, o tavo atėjimas reiškia kitokio lietuviško kino, be lėtumo ir tikro ar tariamo giliamintiškumo, pradžią.
Tokią nuomonę vertinu teigiamai, nes kitaip ir negalėčiau. Man niekada nepatiko pseudointelektualūs kūriniai, kurių apstu lietuviškame kine. Jei neturi ką pasakyti, eik žaisti krepšinį. Kai turi idėją ir aiškią mintį, rūpinkis įgyvendinimo forma. Lietuviškame kine pasigendu ir Idėjos, ir Formos.
Mano indėlį į Lietuvos kiną lemia kūrinių padaryta įtaka žiūrovams. Šiuo atveju jie – objektyviausi vertintojai.
Ne kartą esi minėjęs, jog tau artimas Quentin Tarantino.
Taip, man artima Q. Tarantino, taip pat Guy Ritchie, Oliver Stone, Martin Scorsese pasaulėžiūra. Aš netiesiogiai mokiausi iš jų, žiūrėjau ir analizavau jų darbus. Jie itin stipriai ir taikliai kino kalba moka pasakyti mintį. Todėl neatsiejamas jų pėdsakas mano kūryboje, tai yra normalu. Aš labai džiaugiuosi, jog man neteko mokytis pas Lietuvos kino „meistrus”.
Tavo nuomone, geras kinas turi būti internacionalus, o šiuo kriterijumi lietuvių kino kūrėjai, deja, nesivadovauja. Bet ar šiais globalizacijos ir pasaulio vienodėjimo laikais nacionalinio savitumo puoselėjimas nėra vertybė?
Menas savo prigimtimi yra internacionalus. Taigi jeigu kinas yra viena iš meno šakų, tai jis taip pat yra internacionalus. Jeigu jis nėra globalus, o, tarkim, nacionalinis, tai vargu ar jis bus Menas (plačiąja šio žodžio prasme), nors kinu jį būtų galima vadinti. Nebent tik tiek, kiek yra liaudies menas, liaudies kinas, kaip ir liaudies medicina.
Kaip pavyzdį galima paimti, tarkim, V. Vangogą. Ar jo kūriniai aktualūs tik olandams? Ar jo kūriniai aktualūs tik toms šalims, kur auga saulėgrąžos? Ar Antarktidoj ar Japonijoj gyvenantiems žmonėms neaktualus Vangogo globalus žmogiškosios prigimties pažinimas? Ar mums neartimi E. Kusturicos filmų personažai? Jo komiškos gyvenimo pusės pajautimas? Ne? Tai kodėl kinai Vangogo paveikslus vadina šedevrais, o lietuviai nenustoja kvatotis iš išraiškingų Kusturicos čigonų, kokių Lietuvoje toli gražu nėra?
Aš tikrai nežinau, kada kūrinys tampa menu, o juo labiau kas tas menas yra. Bet esu įsitikinęs, jog aktualumo kriterijus yra vienas iš menui pažinti.
Teko girdėti, kad pats esi kilęs iš asocialios šeimos. Ar tai turi įtakos tavo kūrybai, kuri kai kuriems žiūrovams pasirodo pernelyg žiauri, su nepateisinamai dideliu kiekiu keiksmų?
Niekada nebuvau ir nesu iš asocialios šeimos. Nežinau, kas paskleidė šią informaciją. Juokas ima žinant mano šeimos ir giminės reputaciją.
Keiksmažodžiai, žiaurios filmo scenos – tai tik atspindys mūsų realybės, bet toli gražu nėra jos kopija. Socialinės laidos per televiziją kur kas žiauresnės ne tik akims, bet ir psichikai. Jie didesni maniakai, išprovokuojantys kiekvieną žiūrovo ašarą.
Ar esi jautrus kritikai ir neigiamai nuomonei tavo kūrybos atžvilgiu?
Esu pats gan kritiškas savo darbams ir veiklai. Paleidęs į pasaulį kūrinį, susilauksi visokių nuomonių, tai – bet kurio kūrinio likimo bruožas. Nesistengiu per daug į tai kreipti dėmesio.
Kuo gyveni dabar, ką kuri ar planuoji?
Šiuo metu kuriu ir filmuoju muzikinius vaizdo klipus, rašau scenarijų kino filmui bei užsidirbu reklamoje.