Yra sakoma, negirk dienos be vakaro. Na, ar bent jau buvo sakoma. Bet nūdiena yra tokia, kad galima drąsiai neigti visus teiginius ir laužyti standartus.
Beje, po pastarųjų Lietuvos rinktinės Europos futbolo čempionato atrankos rungtynių su Ukraina tas vakaras kaip ir atėjo. Būkime atviri, dienos mes nematėme, nebent apniukusią ir lietingą. Jau nuo burtų traukimo ceremonijos, sužinoję varžovus, viskas, ką galėjome pasakyti: taip, varžovai stiprūs, bandysime kovoti. Na, kaip ir visada… Beje… Ir kovojo, oi, kaip kovojo, nieko negali sakyt. Tą įrodo ir lig šiol nueitas kelias: Italija – Lietuva – 1:1, Lietuva – Škotija – 1:2, Farerų salos-Lietuva – 0:1, Lietuva – Prancūzija – 0:1, Ukraina – Lietuva – 1:0.
Nuskambėjusios lygiosios išvykoje su pasaulio čempionais, minimalus pralaimėjimas gerą formą demonstruojantiems škotams, tokios pat mini nesėkmės su prancūzais ir Ukraina, na ir trys taškai Farerų salose.
Rezultatas: niekas mūsų netrypė ir netriuškino, 5 rungtynės, 4 taškai.
Nesiimkime spręsti, tai daug ar mažai, bet grįžkime prie saulės – jos mūsų futbolo padangėje nėra. Ir kodėl ji nešviečia, po galais? Pasakykim paprastai ir suprantamai – nėra žaidimo. Nors užmuškite – jo nėra.
Vos ne po kiekvienų rungtynių baisingai puoselėjama ir giriama rinktinės gynyba, o viskas, ką pasako mūsų treneris, yra tai, kad jam gaila neišnaudotų progų ir kad lietuviai žaidė išties pasiaukojamai.
Apie progas nutylėkime, čia kaip aklai vištai grūdas. Gal varžovai įsimuš, gal teisėjui iškris lęšiai ir jis skirs vienuolikos metrų baudinį? Yra tų progų, kai giliau pakapstai…
Apie pasiaukojimą… Čia dar linksmiau – aukojasi visi žaidėjai. Ir visi gynyboje… Per penkerias rungtynes įmušti trys įvarčiai, tai ką, manote, veikia puolėjai? Neša aukas – ir ginasi. Kaip ir visi. Taip ir norisi sušukti triskart „valio!”. Neišvengsime ir traumų, kurios lydi mūsų sportininkus, temos. Nežaidžia E.Jankauskas, A.Velička ir Ko, bet kas pasikeistų, jei žaistų. Ogi visiškai nieko, nes futbolo grožio ir užsidegimo kaip nėra, taip nėra. Murkdo kamuolį tarp savęs, griūna vos paliesti, spiria, kur nori. O tas dar blogos formos, kitas nepratęs žaisti vienoje ar kitoje pozicijoje. Didelių vyrų vaikų darželis… Darželis, į kurį vis dar atvyksta didysis futbolas. Tik pastarasis juda į priekį, tobulėja, o mūsiškis, deja, ne. Esant tokiai situacijai ilgainiui apskritai neliks komandų, kurioms mes bent jau įmušime. Netikite, tai pačiai Farerų salų rinktinei vos „įsūdėme” vieną netyčiuką, po kurio aikštėje visi džiaugėsi kaip vaikai.
O kur dar laukiantis mačas su Gruzija ir kitais „nefarerais”… Vienas garsus dainininkas vis traukė: „Ką daryyyyt?”
Dabar jau aišku, kad ši frazė – tarsi Lietuvos futbolo šūkis. Atsakymo kol kas nėra. Pasiūlymai laukiami, o palinkėjimas čia: vyrai, baikite bajerius ir pradėkite žaist. Juk mes už jus sergam!