Dvejus metus Anglijoje praleidęs pasaulio kikbokso čempionas Piotras Ivankovas, tik grįžęs į gimtuosius namus – Klaipėdą, svajoja apie profesionalų kovas. Užsienyje traškučių fabrike ir statybose dirbęs 25 metų vaikinas vėl pasiryžęs dėl pergalių ringe net pralieti kraują.
„Per dvejus metus manyje susikaupė pyktis ir neapsakomas noras vėl kaskart jausti adrenaliną. Noriu kilti į ringą ir stengtis įrodyti savo pranašumą”, – „Klaipėdai” sakė P.Ivankovas.
– Mane dabar visi pristato kaip pasaulio čempioną. Bet juk šį titulą iškovojau 2003 metais. Praėjo daug laiko. Visi kovotojai gerokai patobulėjo, išaugo jų lygis. Supraskit, kad aš dabar – ne čempionas, o sportininkas, kuris iš naujo bandys kažką pasiekti. Man dabar reikės viską įrodinėti nuo nulio.
Atleto treneris Dmitrijus Baranovskis teigė, kad Piotras pasižymi ypač tvirtu kovotojo charakteriu. „Jis visada kovoja iš paskutiniųjų ir iki galo. Visuomet kovai užveda ir paskatina kitus mūsų klubo sportininkus”, – džiaugdamasis, kad vėl teks dirbti su P.Ivankovu, teigė Klaipėdos kikboksininkų ugdytojas.
Anglijoje pinigų netrūko
– Tave gerai žinojo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kovų sporto mėgėjai ir profesionalai. Kas tuomet paskatino atsisveikinti su profesionaliu sportu ir iškeliauti į užsienį dirbti eiliniu darbuotoju, – paklausėme kikbokso specialisto P.Ivankovo.
– Susidėjo daug veiksnių, tiesiog viskas vyko pamažui.
Paskutinę savo kovą pralaimėjau ir vienas iš trenerių Ričardas Baika nusprendė, kad vykti į pasaulio čempionatą nesu pasiruošęs. Neva man reikėjo pailsėti, nes be poilsio nuolatinės kovos galėjo pakenkti sveikatai. Tačiau vis vien bet kokia kaina norėjau vykti į aukščiausio rango varžybas. O R.Baika pasakė: „Jei nori, važiuok kaip teisėjas”.
Koks gi aš teisėjas? Norėjau muštis… Dar tas paskutinis pralaimėjimas mane buvo morališkai palaužęs, norėjau atsitiesti.
Po visų tų įvykių netikėtai iš Anglijos paskambino brolis ir pasiūlė atvažiuoti pas jį. Sako, kam tau nuolat kęsti smūgius ir eikvoti sveikatą, jei gali čia uždirbti tūkstantines sumas. Taip viskas ir susiklostė.
– Kaip jauteisi svetimoje šalyje?
– Iš pradžių gyvenau mažame miestelyje ir beveik metus dirbau traškučių fabrike. O vėliau gavau pasiūlymą dirbti statybose Londone. Be abejo, buvo nelengva. Pinigų tikrai netrūko, tačiau nuolat pasigesdavau draugų.
Jaučiau ilgesį kovoms, ankstesniam gyvenimo būdui. Anglijoje panašių žmonių, kurie mane supa gimtajame mieste, sutikti nepavyko. Juk nuoširdžiausi ir patys vertingiausi draugai yra tie, kurie kartu su tavimi pasiryžę net pralieti kraują.
Už kovą 3-4 tūkstančiai litų
– Kaip pats vertini dabartinę savo sportinę formą?
– Visai neblogai. Pastebiu, kad ji kasdien gerėja. Jau daugiau nei savaitę per dieną treniruojuosi po du kartus – bėgioju krosą, einu į treniruoklių salę, patrankau bokso kriaušę, boksuojuosi su bendraklubiais. Ir Anglijoje, kiek spėdavau, stengdavausi palaikyti sportinę formą.
Jau penktajame „Baltic fighters” turnyre, jei tik neiškils jokių keblumų, Klaipėdoje pakilsiu į ringą. Dar iki tol norėtųsi dalyvauti Latvijos ar Lenkijos kokiame nors kovų turnyre.
– Kokį lygį reikėtų pasiekti, kad pasirinkus šią sporto šaką Lietuvoje būtų galima pragyventi?
– Vien iš kikbokso mūsų šalyje gyventi gana sudėtinga. Ši sporto šaka Lietuvoje tik pradeda populiarėti. Iš bokso kovų galima uždirbti gerokai daugiau.
– Įdomu, kiek, pavyzdžiui, dabar už vieną kovą galima uždirbti?
– Dabar sunku pasakyti, juk seniai bekovojau. Anksčiau buvo vieni pinigai, dabar – kiti. Sumos tikriausiai gerokai kito.
Pavyzdžiui, anksčiau už vieną rimtesnę kovą vidutiniškai gaudavau tris keturis tūkstančius litų. Bet juk tokios kovos pasitaiko tik kartą per du ar tris mėnesius.
Pats geriausias variantas būtų, jei kovotume pagal sutartis ir kas mėnesį gautume vienodą atlyginimą. Tuomet nereikėtų sukti sau galvos. O dabar mąstai, gal kitą dieną gausiu traumą ir kas tada? Kelis mėnesius reikės gydytis, o iš ko gyventi? Dabar sportininkams nėra itin lengva, trūksta valdžios paramos, garantijų.
Buvo lūžusi nosis
– Tiek profesionaliose, tiek mėgėjų varžybose esi kovojęs per 200 kartų, apkeliavai daugelį Europos šalių. Kokių traumų teko patirti?
– Kartą buvo lūžusi nosis. Bet tuomet tik ką buvau pradėjęs domėtis kikboksu. Buvo vos 14 metų. Anksčiau sportavome vienoje salėje su boksininkais, ir treneris D.Baranovskis nusprendė surengti mini varžybėles.
Visiems kikboksininkams iš vakaro pasakė, kad rytoj išbandysime savo jėgas su boksininkais. Ir taip susiklostė, kad kitądien į treniruotę atėjau tik aš vienintelis. Ringe teko susigrumti su ketverius metus boksą lankančiu vaikinu. Teko sugerti keletą stiprių smūgių į nosį (juokiasi – aut. past.).
Teko įvairių situacijų patirti. Vienu metu, kai neturėjome nuosavos salės, net žiemą treniruodavomės lauke. Aplink sniegas, ledas, speigas, o mes trankydavome bokso kriaušę, imdavomės. Tokiais momentais ir įgyji daugiausia patirties.
– Ar yra buvę, kad po varžybų tekdavo važiuoti net į ligoninę?
– Treneris visada įdėmiai stebi kovą, jei mato, kad tave talžo kaip vaiką, iškart nutraukia kovą. Net nokauto niekada nesu pajutęs. Bet keletą nokdaunų teko iškęsti.
Pats blogiausias jausmas, kai pataiko į kepenis. Tiesiog nukrenti ant žemės, nebejauti kojų, negali kvėpuoti, ašaros liejasi.
– Kaip jautiesi ir ką galvoji tą minutę, kai priešininkas Tave nugali? Nejaugi nesinori po to atsistoti ir jam „užvažiuoti”?
– Po gongo supranti, kad viskas baigta. Su šypsena apsikabini varžovą ir pagiri. Be abejo, būna, kad emocijos užvaldo, neišgirsti gongo ir varžovą talžai toliau. Bet čia tik atsitiktiniai atvejai.
Kova su V.Lekevičiumi
– Visiems įsiminė dvikova, kuomet Tau dėl dešimties tūkstančių litų teko kovoti su skandalinguoju „Atlanto” treneriu Vaciu Lekevičiumi. Kovą teko nutraukti tik dėl varžovo traumos…
– Buvo sunki kova, nes jis buvo gerokai sunkesnis ir žmogus nepaprastas – su kovotojo charakteriu. Mes žinojom, kad galėjome ir stipriai susižaloti. Jau vien dėl to, kad ryžosi pakilti į ringą, jis vertas pagarbos. Iki tol mes gyvenime niekada nebuvome susidūrę, o dabar, kai susitinkame, – pasisveikiname.
– O gatvėje nėra tekę panaudoti per treniruotes išmoktus veiksmus?
– Po treniruočių būni toks pavargęs, kad stengiesi kuo daugiau ant akių užsitempti kepurę ir aplink nieko nematyti. Per treniruotes išsilieji visu šimtu procentų ir tiesiog nieko nebenori.
O laisvalaikiu yra buvę išskirtinių atvejų, kai nepažįstami vaikinai įžūliai lenda į akis, vos nepuola daužyti tavęs. Tuomet jau esi priverstas atsakyti į jų veiksmus. Bet dažniausiai jau po pirmo mano smūgio viskas aprimdavo, tiesiog išsilakstydavo.
– Kokie Tavo artimiausi tikslai?
– Visų pirma noriu įrodyti sau, kad dar galiu kažką pasiekti. Man jau greitai 26 metai, tačiau dar trejus ketverius metus galiu drąsiai kovoti ringe.