Beveik 700 Lietuvos mokyklų užsienio kalbos mokiniai pradeda mokytis nuo 2 klasės. Tai savanoriškai paankstintas užsienio kalbos mokymasis, kadangi užsienio kalba visiems mokiniams kol kas privaloma nuo 4 klasės. Nuo 2008-ųjų užsienio kalbos (anglų, vokiečių, prancūzų) pradės mokytis visi antrokai. Ar toks ankstyvas svetimosios kalbos mokymasis nepadarys žalos gimtajai? Ar pakankamai turime argumentų, kad ankstyvąjį užsienio kalbų mokymą pradėtume diegti savo mokyklose? Kokia šiuo atžvilgiu yra užsienio šalių patirtis?
Į šiuos klausimus maloniai sutiko atsakyti kalbininkė Meilutė Ramonienė, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros vedėja, keletą metų – Helsinkio universiteto lektorė, be kitų dalykų, besidominti svetimųjų kalbų dėstymo metodika ir sociolingvistika.
Palankiausias amžius mokytis kalbų – iki devynerių metų
„Kalboms mokytis vaikai imliausi nuo 5 iki 9 metų. Šiuo amžiaus tarpsniu jie labai greitai, be didelių pastangų įsimena žodžius, konstrukcijas, sakinius. Išgirstas frazes gali lengvai pakartoti. Tokio amžiaus būdami kalbėti svetimąja kalba jie išmoksta be akcento, ypač jei girdi gimtakalbio kalbą. 5-9 metų vaikų smegenys kalboms mokytis būna paslankios, kaip tik tuo laikotarpiu intensyviai formuojasi kalbų centrai, vystosi motorika. Dėl to labai prasminga būtent šį periodą išnaudoti kalbų mokymui”, – sako M.Ramonienė. Pasak jos, tokiu amžiaus tarpsniu vaikus nesunkiai galima išmokyti ne tik vienos, bet ir kelių svetimųjų kalbų. Tai nėra tik mūsų amžiaus atradimas. Ir prieš kelis šimtus metų aukštuomenė tokio amžiaus vaikus stengėsi išmokyti svetimųjų kalbų, užaugę tie vaikai išsiskyrė iš bendraamžių.
„Visa literatūra, kokią man yra tekę skaityti, teigia, kad šis žmogaus amžiaus tarpsnis yra labai palankus mokytis svetimų kalbų, jeigu mokoma teisingai. Mažų vaikų nereikia mokyti taisyklių apibrėžimų ar panašių dalykų. Jie mokosi per žaidimus, ypač per bendravimą. Tokio amžiaus vaikai nebijo daryti klaidų, nebijo, kad kas pasijuoks, jeigu ne taip pasakys. Vėliau, jau būdami paaugliukai, jie ima drovėtis, kad draugai pasišaipys, bijo gauti blogą pažymį…” – priduria M.Ramonienė.
Pasak dėstytojos, pasaulyje milijonai tokio amžiaus vaikų mokosi svetimų kalbų. Atliekamos imigrantų šeimų apklausos patvirtina, kad augantys dvikalbėse šeimose, daugiakalbėse bendruomenėse, kuriose vartojama keletas kalbų, vaikai, svečioje šalyje pradedantys lankyti mokyklas ne savo gimtąja kalba, kitos kalbos, nepaisant vaiko gabumų, intelekto, išmoksta labai nesunkiai.
Mokyti reikia mokėti
M.Ramonienė pabrėžia, kad labai svarbu tokio amžiaus vaikus mokyti pagal atitinkamą metodiką. „Mokytojai turi būti pasirengę mokyti pradinukus – ne paauglius, ne suaugusiuosius. Tokio amžiaus vaikams užsienio kalbos pamokos turėtų būti trumpesnės negu įprasta, į pamokos struktūrą reikėtų įtraukti žaidimus. Kaip minėjau, vaikų nereikia versti mokytis taisyklių, pažinti kalbos gramatinę struktūrą ir panašiai, – sako M.Ramonienė. – Kita vertus, pradedant mokyti bet kokios svetimosios kalbos pradinėje klasėje nereikia, kad mokytojas būtų aukščiausio rango užsienio kalbos specialistas. Užtenka pakankamai gerai mokėti kalbą, būti susipažinusiam su metodika ir mokėti ją taikyti.”
M.Ramonienė akcentuoja dar vieną svarbų dalyką – nereikia vaikų pradėti mokyti rašyti ir skaityti svetimąja kalba, kol jie neišmoko sakytinės kalbos. „Vaikas pirmiausia turi išsiugdyti raštingumo gebėjimus gimtąja kalba, kad nesusipainiotų dvi rašytinės kalbos. Rašytinė kalba – antrinė sistema, susiformuojanti po sakytinės. Kalbėti išmokstame be specialaus organizuoto mokymo proceso, o rašytinės kalbos – skaitymo, rašymo net gimtąja kalba – savaime neišmokstame, turime specialiai to mokytis”, – sako dėstytoja.
Dar vienas svarbus dalykas – pradėjus pradinukus mokyti užsienio kalbos, svarbu išlaikyti nuoseklų tęstinumą. Jeigu mokymas po kurio laiko nutrūksta ar sumenksta dėl mokytojo kompetencijos ar kitokių priežasčių, ankstyvas užsienio kalbų mokymas tokiu atveju neduos naudos, bus beprasmis.
Anot dėstytojos, puiku, kad planuojama įvesti privalomąjį užsienio kalbos mokymą nuo II klasės. Nebekils nesusipratimų: vaikas pradeda nuo II klasės, o paskui – nuo IV – vėl iš naujo. Arba ateina į tokią grupę, kurioje vaikai pradėję mokytis skirtingu metu – ir nuo II, ir nuo IV klasės.
„Daugelyje Europos šalių ankstyvasis užsienio kalbos mokymas įdiegtas jau seniai. Ankstyvo užsienio kalbų mokymo aspektu Lietuva yra viena iš pačių paskutinių šalių. Esame atsiliekantys ir dėl to turime susirūpinti: ar mūsų vaikai sugebės konkuruoti su kitų Europos šalių vaikais? Jeigu norime būti lygūs, konkurencingi, turime daryti tai, ką daro dauguma mūsų kaimynų”, – įsitikinusi M.Ramonienė.
Poveikis gimtajai kalbai
„Ankstyvasis užsienio kalbų mokymas tikrai neturėtų daryti jokio neigiamo poveikio gimtosios kalbos mokymui. Kaip tik atvirkščiai. Tyrimai parodė: jei vaikai vykusiai pradeda mokytis svetimosios kalbos, nespaudžiami ir priimtinomis jų amžiui formomis, tai netgi gali padėti gimtosios kalbos pažinimui; gali stimuliuoti pastarosios mokymąsi. Dvikalbių vaikų, kurie anksti pradėjo mokytis svetimosios kalbos, mąstymas kūrybiškesnis, jie turi metalingvistinę nuovoką, sugeba gretinti kalbas, suvokti, kad čia yra vienoks „kodas”, čia – kitoks. Nesu skaičiusi nė vieno mokslinio darbo, kuriame būtų įrodyta kitų kalbų mokymosi neigiama įtaka gimtosios kalbos išmokimui”, – teigia M.Ramonienė.
Anot kalbininkės, kad kalbos visuomenėje daro įtakos viena kitai – visai natūralu. „Nuo to neapsidrausime, ši įtaka buvo ir bus. Sovietmečiu rusų kalba darė didelę įtaką kiekvieno mūsų kalbėjimui, sintaksinėms konstrukcijoms. Dar ir dabar darome daug kalbos klaidų, kurios ateina dėl rusų kalbos įtakos, buvusios šitiek metų, – sako M.Ramonienė. – Kalba kinta, turi būti keičiamos ir normos. Ir čia nėra nieko ypatingo nei dramatiško. Užsienio kalbų mokymas – ankstyvasis ar ne – nėra kalbos kaitos priežastis. Galbūt, kiek įmanoma, galime veikti visuomenės kalbėjimą, kad būtų mažiau svetimų lietuvių kalbai konstrukcijų.”
Parengta bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija