Itin sunkų egzaminą išlaikiusi klaipėdietė Diana Mačiūtė tapo antrąja lietuve, karatė kiokušin sporto šakoje gavusia prestižinį antrąjį daną.
Iš stovyklos užsienyje grįžusi D.Mačiūtė mielai sutiko atsakyti į „Klaipėdos” klausimus.
Stovykloje – nelengva
– Stovykla buvo surengta Belgijoje. Joje dalyvavo net du atstovai iš Japonijos. Taip pat buvo sportininkų iš Olandijos, Vokietijos, Danijos, Liuksemburgo ir kitų šalių. Išbandyti „North Sea Camp” stovyklos ypatumus važiavo ir šeši lietuviai, visi iš skirtingų miestų.
Karatė kiokušin stovykla pasižymėjo griežta dienotvarke. Per dieną vyko net trys treniruotės po dvi valandas.
Ši stovykla, ko gero, man labiausiai įsiminė, nes treniruotės buvo tikrai sunkios ir įtemptos: ryte – krosas Atlanto vandenyno pakrante, sprintai (pagreitėjimai) per kopas, kovinių kombinacijų demonstravimas.
Nesvarbu, ar lyja, ar pučia labai stiprus vėjas. Žodžiu, visos stovyklos metu reikėjo rodyti ištvermę, jėgą ir kovinę dvasią.
Kiekviena stovykla tradiciškai baigiama karatė diržų egzaminu, per kurį sportininkai yra testuojami pagal tris rungtis: fizinį pasiruošimą (atsispaudimai, pritūpimai, šuoliukai, pilvo raumenų – preso – pratimai), karatė technikos elementų atlikimas ir kovinis pasirengimas.
Skirtingiems diržams yra skirtingi reikalavimai: kuo aukštesnio lygio diržas, tuo reikalavimai sudėtingesni.
Egzaminas gali tęstis nuo vienos iki penkių valandų – priklauso nuo to, kokio lygio diržo egzaminą laikai.
Vyrai neišlaikė
– Kaip vyko egzaminas?
– Egzaminas vyko šeštadienio popietę, po dviejų intensyvių treniruočių ir truko beveik keturias valandas. Sportininkai turėjo atlikti įvairias karatė technikos kombinacijas, nesuklysdami atlikti kata (karatė technikos elementų blokas) bei pademonstruoti jėgą ir ištvermę atliekant fizinio pasiruošimo pratimus.
Gintis antrą daną buvo pasiryžę du vyrai ir aš. Trečią daną mėgino gintis atstovas iš Vilniaus. Du jauniai gynėsi šeštą ir pirmą kyu (geltono diržo lygiai – Č.K.).
Po ilgo egzamino vėl teko grįžti į sporto salę, nes kitiems, kurie nedalyvavo egzaminuose, buvo tęsiamos treniruotės. Kas išlaikė pirmąją egzaminų dalį, buvo laikoma paslaptyje iki pat stovyklos pabaigos.
30 mikrodvikovų
– Ar sunku buvo apsiginti antrą juodą diržą?
– Bet kuris egzaminas – išbandymas, kuriam turi ruoštis ir nusiteikti psichologiškai (taip, kaip prieš varžybas). Man sunkiausios buvo kovos. Jų teko atlaikyti daugiau nei 30.
Jei pirmosiomis minutėmis dar gali rodyti, ką sugebi, tai per paskutiniąsias stengiesi išsilaikyti ir įrodyti, jog dar turi jėgų.
Paskutinės kovos, ginantis juodą diržą, tikrai būna sunkios. Bet man pavyko, ir džiaugiuosi, kad sugebėjau jas atlaikyti, nes net du kartus teko stoti į kovą su Japonijos vidutinio svorio grupės čempione.
Noriu padėkoti „Okinavos” karatė klubo prezidentei J.Činauskaitei, nes ji daug laiko skyrė man pasiruošti kata varžyboms, ypač padėdavo psichologinės pamokėlės bei stiprus moralinis palaikymas, kuris davė visai neblogų rezultatų. Kadangi pati esu trenerė, žinau, jog didžiausia padėka iš mokinių yra tuomet, kai jie ko nors pasiekia – ne tik šiame sporte, bet ir gyvenime apskritai…
O šis antras juodas diržas man yra reikšmingas ne tik kaip sportinis pasiekimas – jis man simbolizuoja ir gyvenimo įprasminimą.
Gindama juodą diržą taip pat norėjau įrodyti, kad ir merginos šį tą gali ir sugeba ne ką blogiau…
– Kaip egzaminas susiklostė kitiems lietuviams?
– Kaip bebūtų gaila ar neteisinga, bet pusė Lietuvos atstovų egzamino neišlaikė. Tik aš ir anykštėnas apgynėme antrą daną, o vienas jaunių amžiaus sportininkas iš Šiaulių apgynė šešto kyu.
Karatė – 15 metų
– Kada pradėjai lankyti karatė kiokušin treniruotes?
– Pradėjau lankyti būdama penktokė – 1992 metų spalį.
– Kodėl pasirinkai karatė?
– Prieš ateidama į karatė treniruotę, penkerius metus lankiau „Inkarėlio” tautinių šokių būrelį, metus – gimnastiką, pusmetį – baseiną. Kodėl pasirinkau karatė, o ne šokius, dailę ar dar kažką? Jeigu atvirai, tai man patiko viskas ir norėjau išbandyti viską.
Tada nutariau save išbandyti karatė, nes mano tėvai pažinojo tuo metu klube „Heian” karatė kiokušin užsiiminėjantį Robertą Baiką.
Tuomet neturėjau jokio supratimo, kad egzistuoja net keli karatė stiliai. Treniruotė po treniruotės, – ir supratau, kad tai būtent tas sportas, kuriame visiškai galiu save realizuoti. Jau 14 metų, kaip užsiiminėju karatė kiokušin. Ne tik pati treniruojuosi, bet ir kitus „Okinavos” klube treniruoju.
Taigi galiu teigti, kad karatė man – ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas!
Čempionatas – Lietuvoje
– Artėja Europos čempionatas Lietuvoje.
– Taip. Balandžio 20 ir 21 dienomis Vilniuje vyks Europos karatė kiokušin čempionatas, kuriame stengsiuosi pasiekti aukščiausių rezultatų savo sportinėje karjeroje.
Prisipažinsiu, kartais atrodo, kad sportuoju visai nedaug ir kad man dar reikia daug ko išmokti ir daug ką tobulinti.
Tačiau, kita vertus, pasiekta irgi ne taip jau mažai – dalyvauju tarptautinėse varžybose, pasisekė apsiginti antrą juodą diržą, pavyko suburti karatė kiokušin stiliui ir filosofijai neabejingų vaikų grupes, išugdyti Lietuvos vaikų ir jaunučių čempionų bei prizininkų.