Milžinišką pakilimą išgyvenančio Italijos kino laikotarpiu populiarusis „Fiat Nuova 500” automobilis tapo rekordininku, atlikęs „vaidmenis” nesuskaičiuojamoje galybėje kino juostų.
„Nuova 500” modeliui iš dalies atitenka laurai dėl gimstamumo padidėjimo septintą praeito amžiaus dešimtmetį. Mat jaunos šeimos galėjo sau leisti turėti porą vaikų, kuriems vietos atsirado ant „Nuova 500” galinės sėdynės, ne taip, kaip senajame dviviečiame „Topolino”!
Kai į Turino pakraštyje naujai pastatyto milžiniško „Fiat” gamybos komplekso konstruktorių biurą 1928 metais įžengė jaunas karininkas Dante Giacosa, niekam iš bendradarbių nė nedingtelėjo, kad šis ramus, kuklus lieso sudėjimo jaunuolis – būsimoji „pirmojo ryškumo žvaigždė” Italijos automobilių pramonės istorijoje. Savo kruopštumu, originaliu inžinieriniu mąstymu Giacosa gana greitai atkreipė įmonės vadovų dėmesį. Kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo nuspręsta, jog atėjo laikas gaminti mažą nebrangų automobilį masiniam vartotojui, jį sukurti patikėjo būtent Giacosai. Jaunasis inžinierius degė troškimu įgyvendinti dvi senokai puoselėtas idėjas. Pirmoji – sukurti ne sumažintą ir silpnesnę didelio automobilio kopiją (tokie buvo trečiojo dešimtmečio mažos klasės automobiliai), o originalų nediduką, bet tvirtą ir patikimą automobilį. Kita – Giacosa naują automobilį ketino kurti atsižvelgdamas į žmogų, kuris juo naudosis.
Pranoko laikmetį
Giacosos mąstymas prilygo šiuolaikinių konstruktorių darbo principams, kai kuriama automobilio visuma, o ne pirmiau atskira važiuoklė, kuriai vėliau pritaikomas kėbulas. Tada dar daug klientų kėbulus užsakydavo atskirai nuo važiuoklės, todėl Giacosos sumanymas buvo visiška naujovė. Deja, nors Giacosa buvo ne tik talentingas inžinieriaus, bet ir menininkas, tradicijos nugalėjo. Trisdešimties metų konstruktoriui patikėjo suprojektuoti tik važiuoklę. Vis dėlto Giacosa pasiekė savo, dirbdamas kartu su kėbulo autoriais. Pirmasis mažas „fiatas” pasirodė esąs ne tik lengvas, gražus, patogus vairuotojui bei keleiviui – jis technologiškai puikiai tiko konvejerinei gamybai.
Revoliucingi sprendimai
„Fiat 500” iš esmės buvo tradicinės schemos – su lonžeroniniu rėmu, varikliu priekyje, užpakaliniais varomaisiais ratais. Giacosos konstruojamo automobilio bazė turėjo būti ne ilgesnė kaip 2000 mm, o kėbulas – uždaras dvivietis. Laikantis šių reikalavimų, automobilyje patogiai tilpo du keleiviai ir jų bagažas, tačiau neliko vietos… varikliui. Ieškodamas išeities, Giacosa padarė ketvirtojo dešimtmečio pradžiai revoliucingą sprendimą – 4 cilindrų 570 kūb. cm 13 AG variklį jis stumtelėjo pirmyn, už priekinių ratų, šiek tiek nuleisdamas žemyn. Kad gerokai pailgėjęs variklio antvožas neribotų matomumo, Giacosa padarė jį nuolaidų. Aušinimo sistemos radiatorius buvo perkeltas už variklio ir pastatytas virš pavarų dėžės! Taip atsirado galimybė suformuoti aptakią priekinę automobilio dalį, o radiatorių panaudoti salonui šildyti. Be to, radiatoriui atsidūrus aukščiau variklio, nebereikėjo aušinimo sistemos siurblio – vanduo sistemoje cirkuliavo termosifoniniu principu. Varikliukas taip pat buvo gana paprastas. Alkūninis velenas turi tik dvi atramas, tepama taškymu, be siurblio. Varomąjį tiltą su rėmu jungė pusiau elipsinės lingės. Priekinė pakaba jau buvo nepriklausoma, su viena skersine linge bei skersinėmis svirtimis. Automobilis, tuščias svėręs tik 535 kg, įsibėgėdavo iki 90 km/h.
„Peliūkštis”
Net ir šiandieniniu požiūriu Giacosos darbo rezultatai buvo puikūs. Iš esmės naujo tipo automobilyje viskas pakluso vietos ir masės ekonomikos principui. Kartu „Fiat 500” buvo visavertis ir patogus automobilis. Tai patvirtina jo gamybos istorija. „Topolino” („peliūkščiu”) pramintas „fiatukas” nuo konvejerio riedėjo 20 metų. Ir ne tik Italijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. 1936-1948 metais „Fiat” gamino pirmąjį modelį – „Topolino A”. Jų pasaulį išvydo 122 tūkstančiai. Vėliau dvejus metus (pagaminta 21 tūkst.) nuo konvejerio riedėjo „Topolino B” su modernizuotu 16,5 AG varikliu, turėjusiu viršutinius vožtuvus ir alyvos siurblį. Per tą laiką gaminti buvo parengtas „Topolino C”. Jo priekinės dalies dizainas – kaip didelių amerikietiškų automobilių. Kartu modelių gama buvo papildyta nedideliu keturių vietų universalu „Giardiniera Belvedere” ir krovininiu furgonėliu „Furgoncino”. „Topolino C” iki gamybos pabaigos 1955 metais buvo išleista 370 tūkstančių. Šis modelis šeštojo dešimtmečio pradžioje tapo populiariausiu Europoje mažos klasės automobiliu.
Liaudies automobilis
„Topolino” sėkmė lėmė naujus pasiūlymus Giacosai. Jis pakviestas dalyvauti kuriant populiarius prieškario „fiatų” modelius – vidutinės klasės aerodinamišką 1500 ir mažesnį 1100. Šis taip pat pasirodė esąs vykęs ir buvo gaminamas keliose šalyse dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Per karą Giacosa tobulina aviacinius variklius, dalyvauja kuriant perspektyvų lenktyninį bolidą „Cisitalia”. Iškart po karo keturiasdešimtmetis Giacosa paskiriamas „Fiat” vyriausiuoju inžinieriumi ir išbūna šiame poste net 25 metus, kartu neatsisakydamas automobilių konstruktoriaus veiklos. Bene svariausiu jo indėliu į automobilio konstrukciją tuo laikotarpiu tampa keturvietis mažos klasės automobilis „Fiat 600” su gale įmontuotu varikliu, aušinamu skysčio. Šis „fiatas” tapo itališkuoju „liaudies automobiliu” ir gerokai prisidėjo prie Italijos automobilizavimo.
Chrestomatinis pavyzdys
Vis dėlto aukščiausią Italijoje dizaineriui skiriamą apdovanojimą – „Auksinį skriestuvą” – Giacosa pelnė už dar mažesnį „Fiat Nuova 500”, gamintą nuo 1957 metų. Šis automobiliukas, konceptualiai artimas „600-ąjam” ir neturintis nieko bendra su prieškariniu „Topolino”, tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip reikia taupyti kiekvieną ploto centimetrą ir masės gramą, tačiau anaiptol ne juo važiuojančiųjų sąskaita. Pavyzdžiui, į senąjį „Topolino”, kurio ilgis 3345 mm, svoris 535 kilogramai, tilpo tik vairuotojas ir keleivis. „Nuova 500” automobilyje, sutrumpėjusiame iki 2945 mm ir palengvėjusiame iki 487 kilogramų, be dviejų suaugusiųjų, tilpo du vaikai ant užpakalinės sėdynės. Kaip šito pasiekta? Kėbulas – berėmis laikantysis, visų ratų pakaba – nepriklausoma. Gale įrengtas 479 kūb. cm darbo tūrio oru aušinamas 2 cilindrų variklis (pirmas toks „Fiat” istorijoje) sumontuotas taip, kad paliktų vietos galinei sėdynei. Labai maži (disko skersmuo tik 10 colių) ratai atsidūrė pačiuose kėbulo kampuose. Todėl ratų arkos nekliudė optimaliai panaudoti dugno plotą. Ant priekinės pakabos – viršutinės A formos skersinės svirtys ir apatinė skersinė lingė, užpakalinių ratų pakaba – su cilindrinėmis spyruoklėmis ir įstrižomis svirtimis. Tiesa, vietos bagažui nebeliko – po priekiniu gaubtu vos tilpo degalų bakas, atsarginis ratas ir įrankiai.
Atvėsino įkarštį
Deja, silpnas – vos 13,5 AG variklis – greitai „ataušino” pirmųjų pirkėjų įkarštį. Tad „Fiat” nieko nelaukdamas ėmėsi modernizavimo. Tų pačių 1957-ųjų rudenį pateikiamas „pataisytas” variantas su 15 AG varikliu, galintis įsibėgėti iki 90 km/h. Automobiliukas įrengtas spartietiškai – be starterio, variklis paleidžiamas staigiai patraukus rankenėlę su aplink smagratį apvyniotu lynu, stogo vidurinė dalis – iš brezento, su pleksiglazo galiniu stiklu, suvyniojama, prietaisų vos trys. Tačiau kaip smagu juo važiuoti!
„Sodininkė”
1960 metų „Fiat Nuova 500” modernizuojamas. Brezentinį tentą pakeičia varžtais prisukamas metalinis stogas, o variklio pajėgumus padidinus iki 17,5 AG, „penkiašimtasis” pagaliau pasiekia 100 km/h greitį ir dar labiau išpopuliarėja. Naujuoju „Giardiniera” modeliu su universaliu kėbulu, turėjusiu kiek ilgesnį ir aukštesnį stogą, galėjo važiuoti 4 suaugę keleiviai, tiesa, ne itin patogiai. Esminis pakeitimas konstrukcijoje – variklis paguldomas ant šono, o virš jo įrengiamas krovinių skyrius, kurį nesunkiai galima gerokai padidinti, sulanksčius galines sėdynes. 1965 metais „penkiašimtasis” dar kartą modernizuojamas – iki 18 AG padidėja variklio galia, prieš eismą atsidarančios durelės pakabinamos įprastai, varžtais prisukamas stogas pradedamas štampuoti iš vieno lakšto ir surenkant privirinamas prie kėbulo šonų.
Paskatino gimstamumą
„Fiat Nuova 500” šlovės laikotarpiu milžinišką pakilimą išgyveno ir Italijos kinas. Tad populiarusis automobilis tapo rekordininku, būdamas kaip „aktorius” užfiksuotas nesuskaičiuojamoje galybėje kino juostų. Dar teigiama, kad „Fiat Nuova 500” Italijoje septintą dešimtmetį netgi prisidėjo prie gimstamumo padidėjimo. Mat jaunos šeimos galėjo sau leisti turėti porą vaikų, kuriems vietos atsirado „Nuova 500” gale, ne taip, kaip senajame dviviečiame „Topolino”! Iš viso iki gamybos pabaigos 1976 metais dienos šviesą išvydo per 3,702 mln. „Nuova 500” automobilių. Jų gamybos buvo atsisakyta ne sumažėjus paklausai, greičiau dėl konstrukcijos nebeatitikimo naujųjų pasyvios saugos reikalavimų. Automobilį „Nuova 500” pakeitė „Fiat 126” – saugesnis, greitesnis, tačiau neišlaikęs savotiškos „penkiašimtojo” skleidžiamos charizmos. Šiandien specializuotos įmonės nedidelėmis serijomis senuosius „Nuova 500” perdirba į sportinius bei atvirus „paplūdimio” automobilius, išlaikančius stabilią paklausą. Retro stiliaus automobiliams tampant madingais, „Fiat” siekis atgaivinti populiarųjį „Nuova 500” nauju techniniu lygiu gali tapti labai sėkmingu koncerno žingsniu.