Vasarą Anapilin išėjusio Gintaro Beresnevičiaus kūrinio leidimu rūpinasi jo studentai
Leidykla „Kitos knygos” išleido praėjusią vasarą Anapilin išėjusio Gintaro Beresnevičiaus knygą „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai”, rašytą dar jaunystėje. Dvi jos dalys 1991-aisiais buvo išspausdintos almanache „Keturi vėjai”. Prie romano, rašyto 1985-1986 metais tarnaujant sovietų kariuomenėje Azerbaidžane, autorius vėl sėdo prieš metus. Sukūrė naują pradžią, tačiau imtis pabaigos neužteko laiko. Nors būta ankstyvų plunksnos bandymų, religijotyrininkas, eseistas ir mąstytojas, rašantis apie pasaulio sukūrimo mitą, atsiskleidžia kaip nenudailinto ir gyvo teksto bei prasmingos, nesustabarėjusios ir įvairiai galimos interpretuoti minties meistras. Pliku žvilgsniu matyti intelektas ir neeilinio autoriaus talentas.
Leidykla turėjo juodraštį
„Ši knyga – Gintaro plano dalis, tad prasminga, kad ji išleista, – džiaugėsi leidinio pasirodymu velionio žmona Auksuolė Beresnevičienė. – Ta knyga tarsi pratęsia jo gyvenimą.”
Beresnevičius pats pasirinko leidyklą „Kitos knygos”, kuriai vadovauja buvę jo studentai iš Vytauto Didžiojo universiteto. „Leidėjai turėjo juodraštį, prie kurio Gintaras dar ketino dirbti, – kalbėjo Beresnevičienė. – Aš tik daviau leidimą.”
Gediminas Baranauskas, 1992-1994 metais Vytauto Didžiojo universitete klausęs Beresnevičiaus paskaitų apie antropologiją ir religijotyrą, su savo darbų vadovu bendravo ir vėliau, jau tapęs „Kitų knygų” leidėju. „2005-aisiais per vieną pokalbį pasiūliau iš naujo išleisti „Keturiuose vėjuose” spausdintą jo romaną, – mintimis į praeitį sugrįžo Baranauskas. – Ši knyga – tai pasąmonės srautas, jos struktūra atvira, pradžia gali prasidėti bet kur. Kartą Gintaras sakė, kad nieko lyg ir nereikia prirašyti. Tačiau prieš metus, praėjusį pavasarį, jis sukūrė naują pradžią. Beresnevičius buvo įkvėpimo žmogus. Galėjo prirašyti, galėjo ir palikti viską kaip buvę, nes kūrinys dėl to nebūtų nukentėjęs. Tiesą sakant, niekas neturėjo galutinės nuomonės, ar leisti „Keturiuose vėjuose” spausdintą romaną, ar ką nors prirašyti.”
Knygos viršelyje – Beresnevičiaus mėgstamo dailininko Hieronimo Boscho darbas „Žemiškų malonumų sodas”. Baranausko nuomone, šis paveikslas atitinka romano dvasią.
Savitas mokslininko žaidimas
„Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai” – keistas, neįprastas romanas, tarsi savitas mokslininko žaidimas kultūrinėmis ir mitologinėmis sąvokomis, – romano apžvalgoje teigia Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Regimantas Tamošaitis. – Tai nuotykių knyga be nuotykių, veiksmas be veikėjo, užtat regėjimų – apsčiai, o pasakotojo voluntarizmas – begalinis. Tai pasaulis, pamatytas sielos akimis. Tomo Vagabundo kelionės – tai Dantės pragaro ratai, Beigelio košmarai, Dali haliucinacijos ir Freudo sapnai.”
Tamošaitis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Beresnevičiaus sukurtas pasaulis turi metafizinį pagrindą: „Inteligentiškas mandarinas, tualete pypkutę rūkantis usūrinis šuo, ponis balkone – šios ir kitos keistenybės šaržuoja kasdienišką pasaulį, demonstruoja kultūrines elgsenas kaip sugebėjimą imituoti ir prisitaikyti. Autorius atsainiai ir kiek arogantiškai smaginasi Platono idėjomis. Ironizuojamas Pitagoras, kaip pasakotojui artimos sugėrovės iš nebūties prišaukiamos vokiečių romantikų, filosofų šmėklos, jos pašaipiai stebimos, apžiūrinėjamos per vyno taurės prizmę. Smaginamasi autoritetais, išauginusiais autoriaus kultūrinę savimonę ir pažadinusiais kūrybines galias, suvokiant, kad kultūriniai laimėjimai nepatenkina laimės troškimo ir neišsprendžia gyvenimo prasmės klausimo, tik pradeda racionalizuoti žmogaus buvimą, suteikti jam bent šokio tokio prasmingumo pojūtį. Tačiau visa tai tik idėjos, o ne realybė. Ką dangsto šie destruktyvūs žaidimai, begalinės fantazijų vizijos? Tikriausiai – gyvenimo baimę. Laimės troškimą, motiniškos ir moteriškos šilumos ilgesį.
Sielos atmintį išlaikęs žmogus šiame sukultūrinto kūno žvėryne kratosi savo pavidalų, nuolat reinkarnuojasi. Nes jis – keliauninkas, klajūnas Vagabundas, tik šventasis valkata, besisvaiginantis sielos regėjimais. Nes jam pažadėtas Lolitos dangus – teisėtas jos paveldas ir amžinoji savastis.”
Šį rašytojo kūrinį literatūrologas lygina su liūdnu žaidimu: „Skaityti šią knygą – tai jaustis pasenusiu vaiku, žaidžiančiu didžiuliame tuščiame kabinete ar baisioje bibliotekoje, kur nėra saulės šviesos, bet yra šviesos idėja, kur visas pasaulis – perversinių idealų spindesys. Magiška autoriaus jėga – žinojimas ir vaizduotė. Pažinimas, kaip ir svaigulys ar intoksikacija, iškelia žmogų virš pasaulio ir vėl bloškia žemyn, į kietą realybės dugną. Žinojimo svaigulys paskutinį smūgį kirto ir autoriaus gyvenime. Kas laimėjo? Niekada nesužinosime.”
Gali būti ir daugiau knygų
Už darbų ciklą „Religijotyra ir senovės baltų mitologija” Beresnevičiui po mirties skirta 2006 metų Mokslo premija. Taip įvertinta dešimt religijos ir kultūros studijų. „Galbūt atsiras galimybė pakartoti jau išleistus jo mokslo darbus”, – džiaugėsi sutuoktinio darbų ir veiklos pripažinimu Beresnevičienė.
Paklausta, ar esama daugiau nespausdintų velionio rankraščių, Beresnevičienė atsakė, kad yra likę jaunystėje rašytos ir nepublikuotos poezijos. Jos nuomone, atskira knyga būtų galima išleisti skirtinguose leidiniuose spausdintus esė ir apsakymus.