Tartis – nepriekaištingai raiški. Ilguosius lietuvių kalbos balsius profesorė Laima Griciūtė ištaria pavyzdingai ilgai, trumpuosius – taisyklingai trumpai. Tarsi su pagyrimu būtų baigusi scenos kalbos kursus. Pasirodo, studijų metais ji vaidino dramos būrelyje. Viena žymiausių mūsų onkologių, eksperimentinės onkologijos Lietuvoje kūrėja ir puoselėtoja kažkada svarstė šitaip: jei dėl konkurso nepavyktų įstoti į mediciną, suksiu į aktorystę…
Tartis – nepriekaištingai raiški. Ilguosius lietuvių kalbos balsius profesorė Laima Griciūtė ištaria pavyzdingai ilgai, trumpuosius – taisyklingai trumpai. Tarsi su pagyrimu būtų baigusi scenos kalbos kursus. Pasirodo, studijų metais ji vaidino dramos būrelyje. Viena žymiausių mūsų onkologių, eksperimentinės onkologijos Lietuvoje kūrėja ir puoselėtoja kažkada svarstė šitaip: jei dėl konkurso nepavyktų įstoti į mediciną, suksiu į aktorystę.
Pasak mokslininkės, „jei žmogus dirbo širdžiai mielą darbą, nelabai lengvai jo atsisako”. Devintąją dešimtį pradėjusi habilituota daktarė ir dabar randama darbo vietoje: Užupis, Polocko gatvė, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Kancerogenezės ir vėžio patogenezės skyrius. „Dirbu tiek, kiek galiu padėti”, – sako L.Griciūtė. Skyriuje ji – konsultantė, talkina, kada prireikia jos ilgametės patirties.
Kodėl tu nesidomi onkologija?
Užupis nuo seniai susijęs su onkologija. Visai šalia pašnekovės darbovietės, Polocko gatvėje, – pastatas, ant kurio pritvirtinta atminimo lenta skelbia jame buvus ligoninę nepagydomai vėžiu sergantiesiems slaugyti. 10 lovų ligoninė 1931 metais įkurta profesoriaus Kazimiero Pelčero (jis tapo nacių represijų auka) pastangomis. 1934 metais ji paversta nedideliu Onkologijos institutu, kuriame ligonius bandyta gydyti profesoriaus sukurtais vaistais. 1946-aisiais šios ligoninės pagrindu įkurtas Respublikinis onkologijos dispanseris.
Iš Kauno į sostinę persikėlę L.Griciūtės tėvai, Anelė ir Augustinas Griciai, mėgdavo leistis į žygius po miestą ir apylinkes. Dukra prisimena, kaip grįžęs iš Užupio, kur atkreipė dėmesį į Onkologijos dispanserį, tėvas pasakė jai, tada jau pasirinkusiai medikės kelią: „Kodėl tu nesidomi tokia sritimi kaip onkologija?! Turbūt nežinai apie ją?” „Taip ir buvo, – pastebi L.Griciūtė, – apie onkologiją mes žinojome labai mažai. Nepaisant, kad vėžys – antra pagal dažnumą mirties priežastis”.
Rašytojui Augustinui Griciui labai patiko dukros apsisprendimas eiti į mediciną. Jis tą jos norą netgi pakurstė. Su didžiausiu pasigėrėjimu papasakojo jai nutikimą, beje, aprašytą ir Antano Vienuolio-Žukausko: apie jauną Aukštaitijos gydytoją entuziastą, nuo ligonio užsikrėtusį šiltine ir mirusį. L.Griciūtė iki šiol prisimena, kokį įspūdį ta istorija apie pasiaukojimą darė jos tėvui: jam tai buvo taip gražu, taip nepaprastai kilnu…
Vasaros pajūryje
Būsimoji gydytoja nuo mažumės smalsiai žvalgėsi į meno pasaulio atstovus. „Bet kad pati būčiau troškusi į jį įsilieti, tai ne”, – prisipažįsta L.Griciūtė. Į Gricių namus prieškario Kaune mielai užsukdavo Kazys Binkis, Teofilis Tilvytis, Stasys Santvaras, kiti Augustino Griciaus bičiuliai ir pažįstami. „Labai įdomūs ir simpatiški žmonės, – L.Griciūtė leidžiasi į prisiminimus. – Kartą su mama ir vyresniuoju broliu Jonu nuėjome į teatrą, žiūrėjome spektaklį pagal Binkio veikaliuką. Parėję radome svečių, truputį pasilinksminusių, tarp jų – Binkis. Tėvas sako: tai, ką teatre matei, va šitas ponas parašė. Tai dabar tu jam pabučiuok ranką”. Šiandien profesorė juokiasi ir prisipažįsta to humoristinio paliepimo nevykdžiusi. Jos tėvas buvo mėgstamas dėl draugiškumo, tolerancijos ir linksmo būdo. Apie jį sakydavo trumpai drūtai – „geras žmogus”.
Iš tėvo kūrybos L.Griciūtė itin vertina jo humoreskas – vis dėlto labai šmaikštūs tekstai. Galima sakyti, nepaseno komedija „Palanga”. Ne per seniausiai ją statė Kauno dramos teatras – profesorė vyko į premjerą. Įspūdingai ši pjesė sovietmečiu buvo pastatyta Lietuvos televizijoje. L.Griciūtė prisimena, kaip tėvai pasakojo apie anuometines neigiamas reakcijas į komediją, išjuokusią prasisiekėlių miesčioniškumą ir pan.
Palanga įėjo į profesorės gyvenimą. Tėvai ten buvo įsigiję namuką ir šeima kasmet vykdavo vasaroti, pasilikdavo kone visai vasarai. Įprotis važiuoti į pajūrį išliko visam gyvenimui. „Ir dabar, kai tik galiu, būtinai nuvažiuoju į Palangą. Praėjusią vasarą irgi buvome”.
Scenoje ir prie knygų
L.Griciūtė pati yra vaidinusi – Kauno universiteto dramos būrelyje. Dar su kokiu malonumu! (Kai buvo penktame kurse, nuo universiteto atsiskyrė Politechnikos ir Medicinos institutai; todėl profesorė yra pirmosios Kauno medicinos instituto laidos absolventė.) Nikolajaus Gogolio „Vedybose” (beje, tai Augustino Griciaus versta komedija) suvaidino tetą, kažkurio tarybinio dramaturgo pjesėje – Mašą, per įvairius koncertus deklamavo Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę”. „Man regis, artistiškumas praverčia visuose darbuose, ne tik mediko”, – pastebi pašnekovė.
Ir intensyviausio darbo metais, ir dabar profesorę supa knygos: darbe daugiausia specialybės, namuose – dailiosios, kaip ji sako, literatūros. Skaitymas – didžiausias pomėgis, o knygų tiek, kad nėra kur dėti. „Kur kam galiu, dovanoju”, – sako medikė. Pastaruoju metu jos simpatijas užkariavusios skandinavų autorės, bet pats mėgstamiausias nuo seno – Antonas Čechovas. Ir prancūzai: Roger Martinas du Gard’as (daugiatomės „Tibo šeimos” autorius), Andre Maurois. Iš lietuvių – A.Vienuolis-Žukauskas. Kiti du pomėgiai – „kinematografas ir šeimininkavimas namuose”. Kiną pasirinko vyriausiasis brolis Jonas Gricius, tapo žinomu operatoriumi. Jį, dar berniuką, garsinant filmus kviesdavo patalkinti režisierius Antanas Sutkus (mamos sesers vyras), pokario Kaune vadovavęs tokiems darbams. Kinas vaikui patiko ir jis ėmė ruoštis operatoriaus darbui, jau gimnazijoje ėmė fotografuoti. Sesuo domėjosi visais brolio darbais, jai ypač įstrigo vaidybinių filmų „Hamletas”, „Kelionė į Tilžę” vaizdiniai sprendimai.
1968-ųjų Paryžiuje
Pasidalijusi savo kepamų pyragų receptais profesorė jaučiasi tarsi būtų išleidusi metodines šeimininkystės rekomendacijas. Linco pyragas Lietuvoje galbūt iš viso mažai žinomas. Austriško plokštainio receptą L.Griciūtė atsivežė iš Prancūzijos. Jos brolienė, nelabai seniai viešėjusi Austrijoje ir ragavusi to pyrago, pripažino: visai toks kaip taviškis. „Labai mėgstu šeimininkauti, bet ką nors ypatinga gaminu kartą ar du per mėnesį. Receptais mielai dalijuosi ir esu patenkinta, kai galiu papasakoti, kaip aš tai padariau”, – teigia L.Griciūtė.
Paryžiuje ji stažavo vienus metus (1967-1968), o Lijone, Tarptautiniame vėžio tyrimo centre, išdirbo ištisus šešerius (1974-1980). Paryžiuje iš arti matė 1968-ųjų revoliuciją. Ir po jos viešbučio langais protestuotojai daužė automobilių langus, o į vidų mėtė degančius laikraščius. Studentų maištai, tai paūmėdami, tai nuslopdami, tęsėsi apie du mėnesius. Kur stovėjo jos viešbutis, profesorė nubraižo: kairysis Senos krantas, Sen Mišelio bulvaras, o štai čia tokia mažytė gatvelė, atsiremianti į Šv.Jokūbo bažnyčią; kampe – mažas viešbutukas su mažais kambariukais. Iki darbo – trys minutės kelio. Turėdama laisvus šeštadienius ir sekmadienius Paryžių ji ištyrinėjo sistemiškai – pagal turistinius vadovus ir dar smulkiau.
Į Lijoną, irgi pamiltą, didelę įtaką padariusį miestą, vis pasitaiko progų sugrįžti. Praėjusį vasarį ten vyko pasitarimas apie alkoholio kancerogeniškumą. Kolegė pravežė automobiliu pro namą, kuriame profesorė gyveno prieš trejetą dešimtmečių… Bet labiausiai L.Griciūtė norėtų sugrįžti į aspirantūros miestą, dabartinį Peterburgą (tada – Leningradas). Geriausia draugė, anglų kalbos specialistė Izolda Genienė, – iš tų laikų. „Dabar ji parengė veikalą apie postmodernizmą, – pastebi L.Griciūtė. – Mes dažnai su ja ginčijamės, mat aš nemėgstu postmodernizmo.”
Individualizuoto gydymo link
Lietuvių onkologija pasauliniame kontekste, pasak profesorės, atrodo labai normaliai. Turime galimybę susipažinti su visomis naujienomis. „Žinot, ko pas mus dar nėra? Individualizuoto gydymo, – patikslina specialistė. – Tiesa, ir pasaulyje jis dar mažai kur yra, bet jo link stengiamasi eiti. Ta pati liga, ta pati stadija, bet vienam tiks vienoks, kitam kitoks gydymas. Be to, mums trūksta padarytų darbų analizės, pavyzdžiui, koks buvo taikyto gydymo poveikis įvairiais atvejais. Suprantama, čia didelis papildomas darbas, o mūsų gydytojai ir taip apkrauti.”
L.Griciūtė, kaip ir kiti onkologai, ne taip ir retai susiduria su pasveikimo nuo vėžio atvejais. Koks veiksnys čia labiausiai suveikia? „Labai daug priklauso nuo vėžio tipo ir išplitimo, – komentuoja specialistė. – Po to – ar tinkamai žmogus buvo gydytas. Tai pareina ir nuo medikų galimybių, ir nuo pačių pacientų: būna, kad pastarieji nutraukia gydymą, to nori, o to nenori. Kai kada būna svarbi gydytojo intuicija. Kartais mes nė nežinom, kas lėmė pasveikimą.”
Receptų nuo vėžio turi ir liaudies medicina. Racionaliu mokslininko žvilgsniu į juos bandė žvelgti Eugenija Šimkūnaitė. L.Griciūtė primena jos žodžius: žolelėmis vėžio neišgydysi. „Tačiau, – pabrėžia profesorė, – yra žolių, kuriomis ligoniui galima daug padėti: nuskausminti, pakelti tonusą, pastiprinti. Aš pati visada rekomenduoju kreiptis į mūsų fitoterapeutus”.