Tradicinė fotografijos sąvoka Vidmanto Ilčiuko kūriniams sunkiai pritaikoma. Tapo įprasta, kad pritrūkę teptuko ir dažų teikiamų galimybių tapytojai ir kiti „grynieji” dailininkai įsiveržia į fototechnikos sritį. Įsiveržia, atsinešdami tapybos patirtį ir tapytojo žvilgsnį supriešindami objektyvo nešališkumui.
Spalvotos menininko Vidmanto Ilčiuko fotografijos ir net nespalvoti darbai atrodo kaip tapybos drobės. Gausus koloritas, kontrastingų spalvų blyksniai, apčiuopiamos faktūros liudija, kad fotoaparatas viso labo tik greitesnė, tikslesnė nei tradicinės realybės įprasminimo priemonė.
Abipusė dailės sričių sąveika
Vis dėlto dailės sričių įtaka – abipusė. Fotografijos specifika, ypač daugiaplaniškumo laike ir erdvėje galimybės, suteikia dailininkui papildomų jėgų kuriant konceptualų paveikslą. Menine kalba užšifruota reikšmė, vaizdo prasmingumas – nepaprastai svarbūs parodos autoriui. Potekstė lydi, atrodytų, nekalčiausius vaizdus, buitiškiausius gyvenimo fragmentus. Jo pasaulis kupinas lemtingų ženklų, nuojautų, netikėtų sutapimų ir gretinimų. Kita vertus, Ilčiukas stebėtinai sėkmingai derina savo fotografijų beveik tobulą „tapybinį” audinį su jame užkoduotu prasminiu krūviu.
Meniniai ciklų bruožai
Ekspozicijos salės „Vartuose”, kur neseniai veikė Ilčiuko paroda „Miestas”, tartum suskirstė dailininko kūrybą į keletą krypčių ir etapų, apimančių 1996-2007 metus. Ankstyviausias „Laiptinių” (1996) ciklas sukrečia „komunalinio” nykumo dvasia. Monumentalumo ir buities beviltiškumo derinys galėtų tapti įtikinama Fiodoro Dostojevskio kūrinių iliustracija.
Tuštumos, bemat pranykstančių pėdsakų nuotaika jiems artimos „Aikštės” (2004-2005). Vienspalviai, tik faktūra išsiskiriantys plotai kupini praėjusių įvykių pėdsakų ir dar vyksiančiųjų nuojautos. Iš toli tamsiomis dėmėmis atrodančios nuotraukos, tik arčiau priėjus atskleidžia vos įžiūrimą išraiškos subtilumą.
Oficialiai tituluočiausias ciklas „Diena” (1998) apima milžinišką kiekį spalvų, blyksnių, linijų ir kontūrų. Minia fotografijoje tampa beveik neatpažįstama, jos margumas susivelia į vientisą veltinį. Kiekvienas atskirai paimtas fragmentas tampa tapybiniu perliuku. Apskritai visuma – daugiabriauniu brangakmeniu. Esu matęs šiuos įspūdingus kūrinius mažo formato, tačiau tik išdidinti sulig žmogaus ūgiu šie atsiskleidžia visa jėga.
Kitame didelio formato cikle „Laukiantys” (2004) išlieka labiau tapytojui nei fotografui būdingi bruožai: elegantiškas koloritas, planų erdvė. Tačiau čia menininkas racionalesnis. Jis sąmoningai konstruoja situaciją, pasirenka tinkamą žiūrėti tašką. Formos eksperimentai užleidžia vietą daugiaplanio vaizdo prasmingumui. Įprastas miesto gyvenimo fragmentas – laukiantieji viešojo transporto stotelėje. Į juos žiūrima per stiklo, išmarginto tokiu pat įprastu grafitu, sieną. Mus visą gyvenimą lydinti laukimo būsena perteikiama beveik plakatišku vaizdu.
Keletas natiurmortų, sudėtų į „Objektų” ciklą (2004-2006), grąžina į tapybos valdas. Šaukštas kruvino skysčio, žuvies galva kraujuojančia akimi, senas veržlėraktis ir konservų atidarytuvas… Tiesiog aruodas tapytojo akiai. Tad nenuostabu, kad būtent šiuose paprastuose daiktuose dailininkas toks lakoniškai raiškus. Autoironiški paveikslai „Aš 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7” (2005), groteskiškos fotografijos iš serijos „Raudona ir mėlyna” (2000-2005), graudūs „Pergalės ženklai”.
Stiprus traukos laukas
Atskirą vietą užimtų vėlyviausias „Darbo laiko” ciklas. Tai mums visiems taip įprasti darbo dienų ir darbo valandų užrašai ant stiklinių įstaigų ar įmonių durų. Tie užrašai, apibrėžiantys ir ribojantys darbo laiką, jau savaime yra paradoksalūs menininkui, neskaičiuojančiam kūrybinio laiko. Kita vertus, tipizuota ir permatoma užrašo lentelė netrukdo atverti papildomų erdvių. Matai už stiklo esančius objektus, regi ir atspindėtą gatvės gyvenimą. Sugebėjimas paprastam, šimtus kartų matytam daiktui ar reiškiniui sutekti netikėtą prasmę, daugiaplaniškumas – stipriosios dailininko pusės.
Kiekvienas iš demonstruotų ciklų yra gana pajėgus, kad atskirai nuo kitų, savarankiškai atstovautų Ilčiuko kūrybai ir patrauktų žiūrovų bei dailės žinovų dėmesį. Eksponuoti kartu, papildydami vienas kitą jie sukūrė itin stiprų traukos lauką.
Dailininko ir dailėtyrininkės bendradarbiavimas
Yra tekę matyti parodėlių, kuriose sužiba vienas ar keli darbai bendrame vidutinybės fone. Ši paroda, būdama įvairialypė, dėkingai lygi meninės jėgos ir dvasinės įtaigos prasme. Kūrinių gausa ir erdvių plotu išsiskirianti ekspozicija liudijo dailininko brandumą ir reiklumą sau. Šiuo atžvilgiu autorius turėjo puikią pagalbininkę – parodos kuratorę Laimą Kreivytę. Dailėtyrininkė, žinodama kuklų menininko būdą, matyt, tiesiog privertė parodyti reikšmingiausius kūrinius, ryžtis didelės apimties techniniams darbams, kartu su autoriumi sukūrė įspūdingą ekspoziciją ir anotavo jo kūrybą. Mano manymu, tai vienas sėkmingiausių menininko ir menotyrininkės bendradarbiavimo pavyzdžių, kai kūrėjo intuiciją papildo tyrinėtojo racionalumas.