Rytoj, kovo 21-ąją, numatyti Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) rinkimai. Pagal įstatymą kandidatus į VKPK narius kelia ir visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su paveldosauga.
Apie kultūros paveldą ir paveldosaugą pastaruoju metu kalbama gana dažnai. Paveldosaugos ydos ir problemos ypač ėmė ryškėti plečiantis didiesiems miestams.
Kita vertus, kuriama (o iš esmės jau sukurta) sąmoningo įstatymų apėjimo sistema, prisidengiant VKPK. Naujausias pavyzdys – Vilniaus bendrasis planas ir Vilniaus tramvajaus projektas.
Visuomeninės organizacijos aktyviai protestuoja dėl žalingų, neskaidrių ir nekompetentingų sprendimų paveldosaugos ir miestų plėtros srityse, tačiau visuomenės nuomonė ignoruojama.
Kai vieni kitus suprato
Žinoma, yra ir gražių Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir visuomenės bendradarbiavimo pavyzdžių. Komisija palaikė kelių tūkstančių Lietuvos piliečių protestą dėl sisteminių Lietuvos paveldosaugos ydų.
Atsiliepdama į Klaipėdos miestiečių kreipimąsi, ji principingai įvertino ir skandalingą paveldo apsaugos situaciją uostamiestyje. Komisija pritarė ir visuomenės protestui dėl kotedžų statybos prie pasaulinio garso kraštovaizdžio architekto E. Andre projektuoto Lentvario parko, todėl dar esama vilties, kad europinę vertę turintis šedevras bus apsaugotas nuo žalojimo.
Tokie pavyzdžiai byloja, kad VKPK turėtų įgyvendinti skaidrumo ir ekspertizės nepriklausomumo principą ir taip pelnyti visuomenės pasitikėjimą.
Šiapus Valdovų rūmų
Tačiau nepaisant minėtų teigiamų pavyzdžių, problemų sąrašas kasmet vis ilgėja. Prie „Novotel” viešbučio pastato, kurį kritikai vadina tikra Vilniaus gėda, dalis miesto gyventojų jau priprato, kaip lietuviai „pripratina” vakarietiškus automobilius prie duobėtų mūsų gatvių.
Dar anksčiau ėmė kilti vadinamųjų Valdovų rūmų sienos, o dabar dar ir „Kempinskio” viešbutis su didėjančiais investuotojų apetitais Arkikatedros pašonėje. O kur dar pašaipų objektu tapusios stiklinės smailės senamiesčio panoramos fone, išniekinta istorinė miesto gynybinė siena Subačiaus gatvėje, „paveldosaugininkų” darbo „perliukai” Kaune ir Klaipėdoje, griūvantys dvarai… Pastarųjų restauravimo pinigėlius, matyt, prarijo Valdovų rūmų betono maišyklės. Už visų šių gėdingų ir neskaidrių sprendimų stovi konkretūs žmonės, konkretūs valstybės pareigūnai. Deja, skandalai mūsų valstybėje tampa kasdienybe, o pareigūnų atsakomybės stoka – norma. Liūdna ir baisoka, kad taip įvyko ir tokioje jautrioje srityje kaip paveldosauga.
Gynėjus pašalino
Manau, kad šįsyk ir valstybės institucijos, pirmiausia Seimas, priėjo ribą, už kurios įmanomas tik visiškas chaosas ir teisinis nihilizmas Pietų Amerikos narkotikų kartelių ar Centrinės Afrikos ginklų spekuliantų stiliumi. Mat Seimo Kultūros ir švietimo komitetas iš VKPK rinkimų pašalino vienus aktyviausių mūsų paveldo gynėjų ir puoselėtojų – Žvėryno bendruomenę bei M.K.Čiurlionio fondą. Motyvo Seimo komitetui pakako paties menkiausio ir visiškai formalaus – minėtų organizacijų įstatai nepakankamai aiškiai suformulavo veiklą paveldosaugos srityje. Pasirodo, tikrasis šių organizacijų darbas šioje srityje seimūnams nė motais…
Ir tokie „sprendimai” priimami garsiai deklaruojant rūpinimąsi pilietinės visuomenės ugdymu. Bjauresnį formalizmą ir cinizmą jau sunku ir įsivaizduoti!
Senas laiškas
Kultūros žmonės dažniausiai vengia baksnoti pirštais į konkrečias personas, tačiau dabar jau priėjome ribą, kai tylėti būtų nusikalstama.
Kokie asmenys siūlomi į naujai renkamą Valstybinės kultūros paveldo komisiją? Ogi vis tie patys, jau „labiau patyrę” vyrai ir moterys. Vyriausybė į VKPK vėl siūlo Joną Glemžą (veikiausiai jis ir vėl bus komisijos pirmininkas). Gal vertėtų prisiminti istoriją ir pacituoti žymaus Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojo Vlado Drėmos laišką jo kolegai Stanislawui Lorentzui: „Maskvos patarėjų, naikinusių Vilniaus paminklus, rolę perėmė Paminklų apsaugos tarnybos prie Kultūros ministerijos viršininkas, ypač uolus Maskvos liokajus J. Glemža. Jo pirmutinis darbas buvo išsprogdinti visas Vilniaus Kalvarijų koplyčias ir stotis, Jonušo Radvilos rūmų šiaurės vakarų paviljoną Vilniaus gatvėje, kur buvo aukšta protestantų koplyčia su bokšteliu viršuje… Prie Glemžos nuopelnų priklauso visiškas interjerų sunaikinimas Vizitiečių, Misionierių, Augustinų, Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Teresės bažnyčiose, po gaisro žuvę Bžostovskių rūmai Pavlove ir daug panašių rūmų provincijoje. Visa tai buvo padaryta Maskvos įsakymu pernelyg uolių „lietuviškos” tarybų valdžios valdininkų rankomis.”
Ekspertai, bet priklausomi
Jei vietos valdininkų perdėtai uolius veiksmus sovietinėje Lietuvoje neretai teisindavome neišvengiama būtinybe ir baime, tai kaip pateisinti pataikavimą šių dienų privataus verslo ryklių apetitui ir egoizmui?
Kaip pavadinti pareigūną ar ekspertą, kuris, užuot buvęs nepriklausomas ir pasikliovęs tik savo profesine išmintimi, užmigdo sąžinę ir protą? Juos pakeičia naudos siekimas. Liūdna, kad tokių „ekspertų” atsiranda vis daugiau. Kitaip ar turėtume būtent tokį Vilniaus bendrąjį planą su tramvajumi per senamiestį? Ar ne Glemža (nors ir stengtasi to neiškelti viešumon) 2004-aisiais vienašališkai, pažeisdamas VKPK įstatymą, buvo priėmęs sprendimą pritarti, kad būtų sumažintos vizualinės Vilniaus senamiesčio apsaugos zonos. Tačiau kiti komisijos nariai tada principingai pasipriešino tokiam sprendimui, ir jis buvo atšauktas.
Abejonių nesukėlė
Ar galime būti tikri, kad komisija sugebės ir kitą kartą pasipriešinti trumparegiškiems sprendimams? Kyla abejonių, kai paaiškėja, kad per VKPK rinkimus Lietuvos restauratorių sąjungai atstovaus Diana Varnaitė (buvusio Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovė). Ar ne ji palaimino skandalingąjį viešbučio „Novotel” planą?
Tarp VKPK rinkėjų „nusipelniusiųjų” rastume ir daugiau. Pavyzdžiui, Architektų sąjungai atstovaus I.Kliobavičiūtė. Ar ne ji rengė paminklotvarkos sąlygas tramvajaus projektui? Tai jame numatyta linija per senamiestį. Architektų atstovė parengė ir paminklotvarkos sąlygas statyti „Svečių namus – Piligrimų viešbutį” Subačiaus g. 11 – ant pačios Vilniaus gynybinės sienos.
Kitas rinkėjas K. Pempė, kuris taip pat atstovaus Architektų sąjungai, savo „jautrumą” istoriniam kraštovaizdžiui įrodė suprojektavęs dar vieną stiklinį „šedevrą” už Architektų sąjungos neogotikinės pilaitės pastato. Ar ne ciniška, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui abejonių sukėlė ne D.Varnaitė, I.Kliobavičiūtė ir K.Pempė, o Žvėryno bendruomenė bei M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas. Kitas klausimas, ar Seimo komitetas apskritai domisi paveldo reikalais, ar tik formaliai atlieka savo funkciją?
Popierinis muliažas
Kad komisiją siekiama paversti klusniu savivaldybių ir ministerijų valdininkų, o tai reiškia privačių interesų įrankiu, byloja ir toks faktas, kad į VKPK siūlomi dviejų Kultūros ministerijai pavaldžių muziejų vadovai – Seimo deleguojama Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė ir Vyriausybės deleguojamas Valstybinio Kernavės istorijos ir archeologijos muziejaus-rezervato direktorius S. Vadišius. Ar šie pareigūnai sugebės drąsiai vertinti Kultūros ministerijos ir kultūros ministro veiklą paveldosaugos srityje? O tai juk priklauso VKPK kompetencijai.
Tačiau didžiausią neviltį kelia ne atskiri asmenys, bet požiūris į paveldosaugą. Ją irgi mėginama paversti popieriniu muliažu, kaip ir mūsų demokratinius rinkimus ar demokratinę politinę sistemą. Tokių muliažų lipdymo tikslas – pritaikyti laukinio kapitalizmo prioritetus ir paveldosaugos srityje. Šiuo tikslu kuriama net nauja biurokratinė kalba. Kaip taikliai pažymėjo žymus mūsų kino dokumentininkas ir visuomenininkas Vytautas Damaševičius: „Iš dabartinės lietuvių kalbos dingsta žodžiai „privatus verslas”, juos keičia kita samprata – „investicijos į miesto infrastruktūrą”.
Todėl cituotas Drėmos laiškas Lorentzui atskleidžia karčią tiesą: Tie, kurie anuomet uoliai vykdė Maskvos ideologų nurodymus, dabar taip pat uoliai tarnauja auksiniams visokių rubikonų, statusų berniukams, paveldo sąskaita padėdami jiems susikrauti dar didesnį kapitalą ir galbūt nusipirkti dar vieną jachtą Adrijos jūroje…