„Galima nupiešti paveikslą, parašyti knygą, tik muzika niekada nesibaigia”, – sakydavo vienas žymiausių Lietuvos smuikininkų
Vakar profesoriui Raimundui Katiliui (1947-2000) būtų sukakę 60 metų. Kaip pasakoja maestro artimieji, gimtadienis – tai vienintelė diena per metus, kai maestro trumpam sustodavo ir atverdavo namų duris norintiesiems jį pasveikinti. Juokais gimtadienį net praminė „atvirų durų diena”. Vienintelė – nes profesorius dažnai grieždavo po 80 koncertų kasmet, programos paletėje saugojo Bacho, Mozarto, romantikų kūrybą ir kartu kantriai laužė ledus, siekdamas atlikti naujausius Lietuvių kompozitorių kūrinius smuikui, kurių didelė dalis gimė būtent smuikininko pasiaukojimo dėka. Greta to, profesorius Katilius nuolat dėstė bent keliolikai smuiko klasės studentų… Ir visi darbai buvo vienodai svarbūs.
„Ave Maria”
Trečiadienio vakarą Vilniaus rotušėje padvelkė pavasariu – jį į sceną atnešė baltai pasipuošę profesoriaus mokiniai, šią spalvą pasirinkę kaip dažnai mokytojo minėto nepasiekiamo menininko horizonto – tobulybės – simbolį. Jau kelinti metai prisiminti maestro susitiko smuikininko kolegos, buvę studentai, gerbėjai, turbūt kažkada toje pačioje salėje ne kartą klausę Katiliaus koncertų.
Publiką ir pasitiko, ir išlydėjo Franzo Schuberto „Ave Maria”. Pirmąją atliko Katiliaus mokinių – solistų, gebančių rasti nuoširdų, savitą tembrą ir kartu girdėti vienas kitą bei alsuoti stebėtinai kartu, ansamblis. Beje, jei, kaip maestro kadaise svajojo, ansamblyje griežtų visi Katiliaus klasėje studijavę smuikininkai, jie vargiai tilptų ir kelis kartus didesnėje scenoje… Antroji Schuberto malda – suskambo jau prieš pat atsisveikinant – rotušės skliaute nušvitus archyvo įrašui: griežia Raimundas Katilius, prie fortepijono – ilgus metus drauge grojusi Larisa Lobkova.
Muzika iki paskutinio atodūsio
Nacionalinės premijos laureatas prof. Katilius yra koncertavęs ir tamsiose Lietuvos miestelių mokyklų aktų salėse, ir žėrinčioje Niujorko Carnegie Hall. „Niekada nepamiršiu, kaip į nedidelę Veisiejų kultūros namų salę rinkosi žmonės pasiklausyti „paties Katiliaus”. Ir jie suprato, kad jis nepataikauja publikai – jis griežia solidų Eduardo Balsio kūrinį. Bet lygiai taip pat niekada nepamiršiu, kaip kartą į keturių tarptautinių konkursų laureato prof. Raimundo Katiliaus koncertą Kauno filharmonijoje atėjo septyni žmonės, iš jų trys vaikai ir dvi damos, ir profesorius jiems pagriežė dviejų dalių rečitalį, nes jie buvo publika”, – pasakojo muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Pasak jo, užsienio kritikai taip ir nesuprato, kaip Katilius pajėgė per vieną vakarą griežti Mozarto, Bacho, Beethoveno ir Brahmso koncertus; kaip galima groti rečitalį vakare, o jau kitą rytą koncertuoti mieste, esančiame už šimto kilometrų. Prieš septynerius metus maestro Katilius sukniubo scenoje per paskutinį savo koncertą Vokietijoje…
Link tobulumo
Trečiadienio vakarą siekta klausyti daugiau, nei kalbėti – tiek visame pasaulyje koncertuojančių Katiliaus mokinių, tiek archyvų kadruose išsaugoto maestro smuiko skambeso ir žodžių: „Kūrybinė profesija – kaip tas nepasiekiamas horizontas, kaip kraštas, kurio privalai kiekvieną dieną siekti, nes jeigu pasieksi, kas yra užbrėžta – jau esi žlugęs. Jaunam žmogui linkėčiau fanatizmo pasiekti tobulumą savo profesijoje, o ne reikalauti atlygio už vienos dienos darbą. Mūsų profesija yra tuo sunki, kad ji nepamatuojama. Ir bet kas yra kritikas. Linkėčiau, kad spėtų jaunas žmogus užsiauginti krokodilo odą, apsišarvuoti ir kiekvieną dieną siekti to nepasiekiamo horizonto.”