Sunkių ligonių slauga namie – viena opiausių Lietuvos sveikatos sistemos bėdų. Prikaustyti prie lovos žmonės dažnai atsiduria beviltiškoje padėtyje.
Slaugos tarnybos prie poliklinikų tik kuriasi, o privatininkai už pagalbą sunkiems ligoniams ima didelius pinigus. Nemokamai tokius ligonius prižiūrinčios Raudonojo Kryžiaus slaugytojos dirba, galima sakyti, tik iš pasišventimo.
Pagalbą rado atsitiktinai
Prieš pusantrų metų ištikta paralyžiaus 55-erių vilnietė Birutė Butkutė liko prikaustyta prie lovos. Iki tol moteris dirbo Vilniaus savivaldybėje, viename iš bankų. Parvykusi iš ligoninės, kurioje operavusiems medikams nepavyko pagerinti jos būklės, moteris nesitikėjo, kad atsidurs kone beviltiškoje padėtyje. Su 81-erių mama, kuriai pačiai reikia priežiūros, gyvenanti Butkutė pagalbos iš pradžių kreipėsi į savivaldybės socialinę darbuotoją. Tačiau išgirdo, kad medicininių paslaugų ši negali teikti, o kas tai daro – nežinojo. Poliklinikoje pagalbos taip pat nepavyko rasti. Nepasisekė aptikti ir specialių valstybinių bei privačių tarnybų. O ir mokėti privačiai slaugytojai nebūtų išgalėjusi. Mažiausiai be 600 litų niekas nesutinka dirbti. Anksčiau neblogą algą gavusios moters pragyvenimo šaltinis dabar tėra invalidumo pensija, iš kurios dar reikia susimokėti už butą, maistą, apie 300 litų suryja vaistai, porą šimtų litų atsieina slaugos priemonės.
„Situacija – nors pasiusk. Tik atsitiktinai sužinojau, kad tokius kaip aš ligonius nemokamai slaugo Raudonojo Kryžiaus darbuotojos”, – prisiminė Butkutė. „Bet tokių ieškančiųjų pagalbos – daugybė, problema – milžiniška. Pinigai kažkam skiriami, bet realios pagalbos nėra”, – sakė valdiškų įstaigų virtuvę išmananti moteris. Ji gerai vertina Raudonojo Kryžiaus slaugytojų paslaugas. „Tik bėda, kad jos negali ateiti savaitgaliais. Tada kaip nori, taip žegnokis”, – guodėsi pašnekovė.
Riboja menki finansai
Deja, beveik vienintelių vienišų sunkių ligonių gelbėtojų – Raudonojo Kryžiaus slaugytojų visoje Lietuvoje tėra 46 etatai. Slaugytojos prižiūri 800 žmonių, kiekviena – po 10-15 ligonių. Tačiau šios slaugytojos dirba tik miestuose. Vilniuje jų tėra vos keturios, Kaune ir Klaipėdoje – po tris. Kaimuose ši pagalba nepasiekiama, tad neturintys giminių ar rūpestingų kaimynų vieniši ligoniai šiandien praktiškai yra pasmerkti.
Anot Raudonojo Kryžiaus socialinės paramos ir slaugytojų programos administratorės Zitos Juškienės, įsteigus papildomų etatų, slaugytojos galėtų aptarnauti daugiau žmonių, dirbti ir 24 valandas per parą, taip pat – per išeigines, kaip to prašo ligoniai. Tačiau galimybes riboja finansavimas. Pastaruosius dvejus metus Raudonojo Kryžiaus socialinės paramos ir slaugytojų programai valstybė skyrė po 1 mln. litų.
Šios organizacijos slaugytojos alga – tik 1100 litų „ant popieriaus”, apie 800 litų „į rankas”. Tarp medikų, kuriems valstybė pastaruoju metu kelia atlyginimus, nevyriausybinės organizacijos darbuotojos nepatenka.
„Mūsų atlyginimai nekyla antrus metus. Su ligonių kasomis sudaryti sutarčių negalime, iš skatinamųjų paslaugų užsidirbti- taip pat”, – apgailestavo Juškienė.
Apie galimybes nežinojo
Be to, minėtasis milijonas skiriamas ne tik slaugytojų darbo užmokesčiui, bet ir pagalbai slaugos priemonėmis: ligoniams dalijama tvarsliava, sauskelnės ir kt. Prie patalo prikaustytam žmogui valstybė šiandien kompensuoja tik vienas sauskelnes per dieną. Oriai egzistuoti reikia trejų ketverių. Gerokai pakratyti pinigines tenka artimiesiems, bet jei jų nėra?
Pasiteiravus, ar, valstybės nuomone, sunkiam ligoniui pakanka vienintelių sauskelnių perdien, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Bielinienė sakė: „Į mus dėl šios problemos nesikreipė nei slaugos ligoninių vadovai, nei ligoniai, nei artimieji”. Bielinienės teigimu, šiandien visišką negalią turintys ligoniai, be invalidumo pensijos, dar gali gauti apie 300 litų slaugos pašalpą, kuri taptų realia paspirtimi įsigyjant slaugos priemonių ar tenkinant kitus poreikius. Minėtos pašalpos bei įvairios ligoniams taikytinos priemokos priklauso Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sričiai. Tačiau prie lovos ligos prikaustyta LŽ pašnekovė Butkutė apie šią galimybę nebuvo nieko girdėjusi.
„Tokia informacija manęs nepasiekia. Galbūt ja galėtų pasidalyti socialinė darbuotoja? O gal valstybei naudingiau neinformuoti ir sutaupyti mūsų – ligonių – sąskaita?” – klausė Butkutė.
Neturi licencijos
Dar vienas šios istorijos paradoksas: atskyrus slaugos ir socialinio darbo paslaugas, gailestingųjų seserų veiklos pradininkas Raudonasis Kryžius net neturi licencijos teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas namie. Mat Sveikatos sistemos įstatyme nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūra gali užsiimti tik įstaigos ir įmonės, o žodžio „organizacijos” nėra. „Dėl to vienintelio žodžio įrašymo kreipėmės į prezidentą, Sveikatos apsaugos ministeriją. Žadėjo, kad dar gruodį įstatymo pataisa bus pateikta Seimui, vėliau – kad tai įvyks pirmąjį šių metų ketvirtį. Tikimės, kad nors per pavasario sesiją ši pataisa bus priimta, gausime licenciją ir pagaliau galėsime užsiimti tikrąja slauga”, – sakė Juškienė.
SAM atstovė Bielinienė „Lietuvos žinioms” patvirtino, kad ministerija kreipėsi dėl minėtų pataisų įtraukimo į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę.
Šiuo metu Raudonojo Kryžiaus slaugytojos užrašo savo globotinius pas gydytojus, nuperka vaistų, matuoja kraujo spaudimą, keičia sauskelnes, maudo ligonius, pasirūpina kitomis higieninėmis jų reikmėmis. Gavusios licenciją, jos galėtų teikti daugiau paslaugų, pavyzdžiui, leisti vaistus į raumenis.
Praverstų šauktinių pagalba
„Šiandien slaugytojų labai reikia ligoninėms, poliklinikoms, kur darbas – švarus, o atlyginimas didesnis nei pas mus. Mūsiškių darbas itin sunkus: kasdien matyti ligonių vargą, susidurti su jų mirtimis yra be galo sudėtinga psichologiškai. Tad pas mus lieka tik labai atsidavusios moterys, tikros gailestingosios seserys, be kurių daugeliui Lietuvos ligonių būtų tikra pražūtis”, – sakė Juškienė.
Nuo 1991 metų Raudonajame Kryžiuje dirbanti Lida Semėnienė
šiandien turi devynis globotinius. Kasdienė jos norma – 4-5 apsilankymai. Pas skirtinguose Vilniaus rajonuose gyvenančius žmones jau anksti rytą moteris skuba autobusais, troleibusais. Prireikus vos paeinančią senutę nuvežti pas gydytojus, sodina ją į savo automobilį. „Mums dar labai toli iki civilizuotų užsienio šalių, kuriose kiekviena slaugytoja pas lankytinius gali vykti savo automobiliu, turi padėjėją. Negana to, mes dar atsižvelgiame, jei žmogus nori rytą pamiegoti, – Vokietijoje į tai nekreipia dėmesio. Nesvarbu, žmogus miega ar ne – kelia jį iš lovos, apvalo, pakeičia sauskelnes ir išvažiuoja pas kitą”, – pasakojo trejus metus Vokietijoje dirbusi Semėnienė.
Moteris pasiguodė, kad rūpintis paralyžiuotu, dažnai ir stambiu, žmogumi jai vienai itin sunku. „Bevartydama, bekilnodama ligonius jau patempiau rankas, pačiai prasideda stuburo problemos”, – sakė moteris. Jos nuomone, labai praverstų alternatyvią karo tarnybą atliekančių šauktinių pagalba, kaip yra Vokietijoje. Lietuvos įstatymuose alternatyvi jaunuolių tarnyba slaugytojų padėjėjais yra numatyta, tačiau praktiškai nevyksta. Karo prievolės administravimo tarnybos duomenimis, anksčiau Lietuvoje atsirasdavo apie 5-6 jaunuolius, pageidaujančius atlikti tokią tarnybą. Maždaug pusės prašymai būdavo patenkinami. Tačiau pernai neatsirado nė vieno tokio savanorio.
Klesti projektų vagystės
Be kita ko, LŽ kalbintos Raudonojo Kryžiaus atstovės stebėjosi pas mus įprasta praktika, kai didelės lėšos skiriamos naujoms struktūroms kurti, užuot plėtojus jau turinčias patirtį bei autoritetą. Įvairių organizacijų – daugybė, bet kai reikia atlikti konkretų darbą, jos tarsi ištirpsta.
„Klesti projektų vagystės. Paskaitę projektus valdininkai juos atmeta, o po kiek laiko atgaivina ir patvirtina, tik jau perleidę idėją savam žmogui. Su tokia sistema konkuruoti labai sunku”, – sakė pašnekovės. Jų teigimu, slaugos namie padėtis labai priklauso nuo konkrečioje savivaldybėje dirbančių žmonių. Vilniuje padėtis – blogiausia, nes paslaugų poreikis labai didelis, o galimybės padėti – menkos. „O štai Alytaus, Kupiškio valdžia remia mūsų veiklą: gerai ir jiems, ir mums”, – sakė Juškienė.