A. Strindbergo spektaklis „Kelionė į Damaską”, kurį Oskaras Koršunovas pastatė su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, prasideda tuo, jog pagrindinis herojus supranta esąs numiręs, bet negali tuo patikėti.
Ar „lavonas”, tampomas po sceną viso spektaklio metu, yra spektaklio kūrėjo ironiškasis alter ego, o stiklinės „kunstkameros” ant ratukų, kuriose vyksta personažų sielų apokalipsės, simbolizuoja septynetą mirtinų nuodėmių? Spektaklis turi daugybę paslapčių, ir žiūrovui prireikia ir pasiruošimo, ir pastangų, ir didžiulės dvasios įtampos, idant jis suvirškintų dramaturgo eksperimentus su žmogaus ribinėmis psichikos būsenomis.
Ne šiaip sau Strindbergo kūrybos analitikai susitikimą su dramaturgu lygina su dalyvavimu sprogime – dalis publikos neatlaiko „šio skandalo, sadomazochistinio reiškinio, psichoanalizės džiunglių” ir palieka salę po pirmojo veiksmo. Kita dalis lieka apstulbusi, ir tikina atskleidusi iki šiol savyje užgožtų, paslėptų dalykų, tad ateisią į spektaklį dar kelis kartus, nes vienu ypu jo erdvių neišžvalgysi.
Priminsime, jog šis pastatymas Norvegijos nacionalinio teatro scenoje patyrė triumfą, vėliau jį išvydo Vilniaus publika. O kas jo kūrėjus ir žiūrovus ištiko uostamiestyje, tegu kalba jie patys.
Režisierius atrakino pjesę
Vytautas Anužis, arba Nepažįstamasis, sakė: „Šis vaidmuo kitoks negu mano buvusieji, ir manau, kad Strindbergo tekstai, jo idėjos daro įtaką ir mano nuostatoms. Taip susiliejau su vaidmeniu, jog ir dabar gyvenu to personažo mintimis, pajautomis, vaizdiniais.
Kiekvienas mūsų išgyvename pragarą žemėje. Ir mano herojaus „išprotėjimą” reikėtų priimt ne kaip fiziologinę būseną, o kaip aukštą dvasinę temperatūrą. Ir tai turi pažadint mumyse slypinčias kaltes ir tiesos, Dievo ieškojimą. Pagrindinė Strindbergo mintis – žmogus turi vaduotis iš puikybės, išdidumo, ir nusilenkti tam, kurs yra iš tikrųjų didis pasaulio ir žmogaus kūrėjas.
Bet kuris, perskaitęs „Damaską”, sakytų, jog tai yra autoriaus minčių deklaracijos, tačiau O. Koršunovas, perleidęs jį per savo gyvenimišką patirtį ir supratimą, „atrakino” šią pjesę taip, jog aktyvus draminis veiksmas primena trilerį ir detektyvą. Režisierius iš manęs išspaudė visus syvus, bet aš jam už tai dėkingas.”.
Kam tie dvasios padraskymai
Darius Meškauskas, vadinęs sielos ligonį Cezarį, prisipažino spektaklį sau įvardijęs kaip gotikinį, ekspresionistinį: „Tai man padėjo įtikinamai suvaidint. Jūs persikėlėte į paralelinius pasaulius, kitas dimensijas? Amžininkai Strindbergą irgi vadino bepročiu, ir šį kūrinį jis parašė, gulėdamas Paryžiaus psichiatrijos ligoninėje, ir rašydamas sveiko, pradėjo iš naujo gyvent. Tai jam buvo savianalizė, akistata su savimi.
Žiūrėdamas šį spektaklį susivoki, kur tu esi, kas esi, ir kas tau yra svarbiausia. Tokie „dvasios pradraskymai” daro mus žmonėmis, o ne zombiais. Tai nėra malonu, tai skausminga, bet sveika.”
Iššokęs iš karuselės
Oskaras Koršunovas, kalbėdamas apie „Kelionę į Damaską”, paneigė anksčiau išsakytą nuomonę, esą kūryba nedaro įtakos žmogaus elgesiui: „Po šio darbo pripažįstu, kad tai gali pakeisti ir aktorius, ir žiūrovą.
Aš nežinau, ar iš tikro, kaip spėja žiūrovai, aktoriai peržengė savo psichinių galių ribas, bet tai, ką daro V. Anužis, E. Barauskaitė, I. Reklaitis, visi, – pateisino mano slapčiausius lūkesčius. Jie žino, ką daro – sąmoningai, ryžtingai, labai kryptingai, ir sykiu išeikvoja labai daug energijos. Šie aktoriai intelektualūs, turi skonį, ir yra išėję labai gerą mokyklą – gal režisieriaus P. Gaidžio?
Dabar teatre siautėja „urviniai” vyrai ir moterys, ir sukasi šios tuštybės mugės karuselėje. Aš renkuosi akistatą su gyvenimu, ir į mano spektaklį eis tie, kurie nori susidurt su tikrais, giliais, nevienadieniais dalykais.
Strindbergo autobiografija man labai artima. Ko gero, po šio pastatymo bus ilga pauzė. Aš tik labiausiai trokštu, kad „sugriuvus” Klaipėdos dramos teatrui, išliktų talentingieji Teatro žmonės.”
„Grįžau namo”
Po spektaklio pakalbintas režisierius Gytis Padegimas sakė manąs, jog mūsų publikai šis spektaklis tas pats, kas kelionė į Mėnulį: „Aš Kauno teatre kažkada stačiau tą pjesę. Man spektaklis nepaprastai įdomus, nes tai yra aukščiausios prabos darbas, atspindintis Strindbergo asmenybę, stilių.
Jis manęs nesukrečia, tačiau džiugu, kad Oskaras tą sudėtingą dievoieškos kelią nuėjo. Manau, pačiam režisieriui tai labai autobiografiškas darbas, jis sprendžia savo vidines problemas. Aktoriai vaidina atvirai it žaizdos – jie išties mane visi žavi, puikus ansamblis. Ir aš, žiūrėdamas tą spektaklį, jaučiuosi kelyje ne į Damaską, o parėjęs namo.
Aišku, mūsų publikai, apdujusiai nuo visokių šou spoksojimo, tai kietas riešutas. Nuskurdo jos vaizduotė ir suvokimo galia, neaišku, kas čia vyksta ir kas toks yra Strindbergas. Liūdna. Turiu vilties, kad ne viskas prarasta, nes pats statysiu pjesę „Mėja” Klaipėdos dramos teatre”.
Katarsis
Vienos leidyklos darbuotoja Renata pasidalijo įspūdžiais: „Jeigu būtų mano valia, pasakyčiau, kad kiekvienam privalu tokį spektaklį pamatyt. Žinoma, galima vienprasmiškai įsivaizduot, kad tai yra genijaus tragedija, bet iš tikrųjų mes visi esame nusikaltimų žmogiškumui „genijai”. Spektaklis man sukėlė šoką – bet reikalingą. Aktoriams gelėčiau žerti liaupses, ir fantastiškai režisūrai, scenografijai – visa buvo stulbinama vienovė”.
Ponai Birutė ir Jonas sakė einą žiūrėti Koršunovo nuo pat pirmųjų jo spektaklių, nes jis – netradicinis: „Žymiai lengviau gyvent, į viską žiūrint linksmomis akimis. Bet kai tik tau ima atrodyt, kad gyveni per gerai – verta pažvelgt į veidrodį, kuris tave rodo ir kreivą… Tokį renkasi Koršunovas.”