Apie pasitikėjimo savimi svarbą

Daugelio vaikų ir paauglių, patenkančių į psichologines konsultacijas, sunkumų pagrindas – tai nepasitikėjimas savimi, suabejojimas savimi, kaip vertinga asmenybe, ar tikėjimo savo jėgomis praradimas. Liūdna stebėti, kaip graži mergina ar simpatiškas vaikinukas negali susidoroti su savo gyvenimiškais sunkumais vien dėl to, kad nekenčia savęs ar taip nuvertina save, kaip vertingą asmenybę, kad tas jų nepasitikėjimas savimi tampa rimta kliūtimi, siekiant gerų mokymosi rezultatų, bendraujant su bendraamžiais, ypač priešingos lyties atstovais, bei įveikiant įvairias gyvenimiškas kliūtis ( pvz.: baimė svetimų vietų, viešas pasisakymas prieš auditoriją, baimė rizikuoti, ir t.t.).

Kai suaugam, mes visi suprantam, kad niekas mums laimės ant lėkštutės neatneš. Pradedame suprasti, kad reikia dažnai įdėti nemažai pastangų, kad pasiektume savo išsikeltų tikslų. Vieni, kad ir tenka stiprūs išgyvenimai bei išbandymai, sugeba iš jų išsikapstyti ir net įgyja vertingo patyrimo, kiti, ištikus net mažiausiai nesėkmei ar gyvenimo išbandymui, labai greitai pasiduoda, nuleidžia rankas, atiduoda savo likimą į kitų žmonių rankas, tampa nuo kitų labai priklausomi…

Kas dėl to kaltas?

Ogi niekas… Tiesiog dažnai, vaikystėje įgyta patirtis suveikia vienaip ar kitaip. Susidūrus su sunkumais, iškilusiomis kliūtimis gyvenime labai svarbus tampa pradinis vaikystės kapitalas – tai ar mes vaikystėje buvome daugiau skatinami ar peikiami, ar mūsų pastangas įvertindavo mums patys reikšmingiausi žmonės – tai tėvai ar globėjai. Geras kapitalas, t.y. įskiepytas tėvų teigiamas savęs vertinimas vaikystėje, pasitikėjimas savo mažylio pastangomis, – labai daug ir svarbu mažam žmogučiui. Tai lyg galimybė sėkmingai bent startuoti gyvenime, ir ypač susidūrus su kliūtimis, įvairiais išbandymais. Aišku, tai jokiu būdu negarantuoja ir negarantuos viso likusio gyvenimo, bet bent pamatas jau yra padėtas. Paklauskite savęs, gerbiami tėveliai, ar visad pagiriate savo jaunas atžalas, kai jie bent parodo nors ir menkutes pastangas? Kas labiau dominuoja – pagyrimai, palaikymas ar, atvirkščiai, – kritika, peikimas, nuolatinis akcentavimas vaiko klaidų, nenusisekusio rezultato?

O, be to, niekur toli nereikia eiti. Prisiminkime savo vaikystę bei paauglystę ir sąžiningai atsakykite patys sau: kas labiau mus teigiamai nuteikdavo – pamokymai, kritika ar tėvų palaikymas, padrąsinimas, pagyrimai ir pan. Mes, tėvai, formuojam savo vaikų savivertę nuo pat mažens. Nepamirškime to! Mūsų vaikas mokosi savęs vertinimo visų pirma, girdėdamas ir suvokdamas pačių jam artimiausių žmonių vertinimus apie save. Vėliau, ankstyvajame mokykliniame amžiuje bei paauglystėje vis didesnę reikšmę įgyja ir bendraamžių vertinimai, bet pagrindas vis tiek išlieka toks, kokį suformavo tėvai.

Teigiamai save vertinantys vaikai – pasitiki savimi, tiki sėkme, moka bendrauti ir siekia palaikyti gerus tarpusavio santykius, ne taip jautriai išgyvena dėl savo nesėkmių, greičiau moka iš jų pasimokyti, padarytos klaidos ne „paralyžiuoja“, o skatina toliau bandyti įveikti iškilusius sunkumus….

Neigiamai save vertinantys vaikai – linkę save nuvertinti, labai jautriai reaguoja į kritiką, labai išgyvena dėl nesėkmių, iš anksto save orientuoja į jas, visad jaučiasi nesaugūs. Laikui bėgant, jie tampa pasyvūs, neleidžia sau siekti užsibrėžtų tikslų, dėl to vystosi neveiklumas, bloga vidinė savijauta, nebesiryžta imtis sudėtingesnių užduočių, nesiekia savo trokštamų tikslų. Kas be ko – trinka santykiai su bendraamžiais….

Kaip stiprinti vaiko savigarbą?

Rodykite savo vaikams meilę ir pagarbą. Šie poreikiai – labai svarbūs, nes juos patenkinus auga brandi ir pasitikinti savimi asmenybė.

Mylėkite savo vaiką tokį, koks jis yra, įvertinkite jo individualybę. Dažnai greito temperamento tėvams sunku suprasti, kad jų vaikas dirba lėtai, nes toks jo būdas, o flegmatiško temperamento tėvams – greitai dirbančius vaikus.

Remkitės vaiko stipriosiomis pusėmis. Jei apie vaiką negalite pasakyti nieko gero – tai jau jūsų problema.

Pagirkite savo vaiką net už pastangas, nors gal rezultatas gali būti šiandien ne kažin koks. Tai paskatins jūsų vaiką pasitempti.

Jei tenka kritikuoti, nedarykite tai viešai. Pasakykite jam tai vienam.

Kai esate nepatenkintas savo vaiku, kritikuokite konkrečius jo veiksmus, poelgius, žodžius, bet jokiu būdu ne jo asmenybę.

Nebauskite už klaidas. Jas aptarkite. Venkite nuolat priminti ankstesnes klaidas. Leiskite vaikui žinoti, kad kiekviena klaida – tai pamoka, iš kurios mes galime ko nors pasimokyti.

Mokykite savo vaikus teigiamai apie save kalbėti ir galvoti.

Leiskite savo vaikams patiems spręsti savo problemas ten, kur jie tai gali daryti. Jei spręsite už juos, atimsite iš jų stiprybę ir patvirtinsite, kad jie niekam tikę.

Dažniau padrąsinkite savo vaiką. Padrąsindamas suaugęs išreiškia viltį, tikėjimą savo vaiku. Kartu paliekama galimybė suklysti. Padrąsinimas tai pozicija, kad „gal ir ne viskas sklandu, bet tu įveiksi“.

Neklijuokite savo vaikui etikečių: „žioplys“, „tinginys“, „nevaleiva“ ir pan. Tai žeidžia vaiką, menkina jo savigarbą ir užkerta kelią elgtis gerai…

Siekite bendradarbiavimo, spręsdami jo problemas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.