Valensijos „Pamesos” ekipoje antrą sezoną rungtyniaujantis Mindaugas Timinskas džiaugiasi ramiu gyvenimu – krepšininko ramybės netrikdo gerbėjai, nes Ispanijoje visi yra tiesiog pamišę dėl futbolo
Sekmadienį šimtąsias rungtynes Ispanijos krepšinio lygoje (ACB) sužaidęs 32 metų 200 cm ūgio Mindaugas Timinskas šio skaičiaus nelaiko reikšmingu. Antrą sezoną Valensijos „Pamesos” komandoje rungtyniaujantis puolėjas iš Lietuvos tikino nemanantis, jog jubiliejinis mačas buvo kuo nors ypatingas. „Kol negirdi aplinkui kalbant, kad tai šimtosios rungtynės, apie tai nė nesusimąstai. Šimtas – nemažas skaičius. Įdomu… Šiaip nieko ypatingo tai nereiškia, bet kai pagalvoji, vis dėlto sužaista nemažai rungtynių stiprioje lygoje.”
Kiek atviresnis buvo „Pamesos” vyriausiasis treneris graikas Fotsis Katsikaris, negailėjęs pagyrų lietuviui. Pasak F.Katsikario, pasiekti tokį skaičių kiekvienam krepšininkui yra didelis bei reikšmingas įvykis: „Manau, šimtosios rungtynės Mindaugui yra svarbus įvykis. Prieš tai jis žaidė Vitorijos „Tau Ceramicoje”, dabar Valensijoje. Tai geriausios ACB lygos komandos, jose sužaisti šimtą rungtynių yra laimėjimas. Pernykštis sezonas „Pamesos” ekipai susiklostė nesėkmingai, todėl šis jubiliejus bus postūmis ateities pergalėms tiek jam, tiek komandai.”
Lietuvį gerbia
Pats krepšininkas tvirtino besidžiaugiąs gyvenimu bei žaidimu Valensijoje. M.Timinskas yra vienas labiausiai patyrusių „Pamesos” žaidėjų, todėl dažnai lietuviui aikštelėje tenka tarsi komandos kapitono vaidmuo. Puolėjas tikina, kad Valensijos ekipos žaidimas prasideda nuo gynybos, tačiau kai komandai nesiseka ir ją reikia sutelkti kovai, šis darbas tenka M.Timinskui. „Jis žaidžia Valensijoje antrus metus, todėl jau yra apsipratęs šioje komandoje. Kai prireikia, per treniruotę jis gali paspausti komandos draugus, – šie jį gerbia ir klauso. Vos atvykęs į klubą sezono pradžioje paprašiau lietuvio, kad padėtų rasti bendrą kalbą su kitais žaidėjais. Jis mielai sutiko. Manau, tokios papildomos pareigos jo neslegia, o tik teikia malonumą”, – pasakojo F.Katsikaris.
– Mindaugai, kaip šis sezonas klostosi Valensijos klubui?
– Permainingai. Sezoną pradėjome labai prastai, tačiau dabar po truputį atrandame savo žaidimą. Sezono pradžioje pasikeitė treneris, neseniai pradėjo dirbti naujas klubo prezidentas. Manau, klubo reikalai pakrypo tinkama linkme, todėl gerėja ir rezultatai. Turime visas galimybes sezoną baigti sėkmingai.
– Kodėl klubą paliko buvusi valdžia?
– Žaidėjams smulkmenų niekas neaiškino, bet tiesiog pribrendo laikas permainoms. Turėjo pasikeisti mąstymas, visas klubo mentalitetas, o tai ir įvyko atėjus naujam prezidentui. Jo darbas jau pirmosiomis savaitėmis palieka gerą įspūdį. Jis ilgai buvo Valensijos futbolo klubo generalinis direktorius, ten dirbo apie 10 metų. Turėdamas tiek patirties jis supranta, kaip valdyti sporto komandą, ką reikia daryti, kad žaidėjai būtų patenkinti. Jis stengiasi mus aprūpinti viskuo, kad nereikėtų galvoti apie pašalinius dalykus, tik apie krepšinį. Ankstesnė valdžia į tai kreipė daug mažiau dėmesio.
Norėtų grįžti į Lietuvą
– Kokius tikslus kelia naujas klubo vadovas?
– Komanda privalo patekti į atkrintamąsias varžybas ir jose kuo geriau pasirodyti. Tiek vadovai, tiek žaidėjai nori dalyvauti Europos taurių turnyruose, todėl turime siekti pergalių dabar, kad užsitikrintume vietą atkrintamosiose varžybose.
– Koks vaidmuo jums tenka komandoje? Ar tenka telkti komandos draugus, kaip tai darydavote žaisdamas „Žalgiryje”?
– Esu patyręs žaidėjas, ir treneris F.Katsikaris reikalauja daug ko iš manęs. Jis galbūt neprašo pelnyti daug taškų, remiantis jo filosofija, rezultatyviausi gali būti skirtingi krepšininkai, nelygu varžybos. Jei žaidėjas tą dieną gerai rungtyniauja, jam sekasi, visi stengiamės jam padėti. Mūsų komandoje viskas prasideda nuo gynybos, todėl mano uždavinys yra gerai gintis ir kovoti dėl atšokusių kamuolių. Visada stengiuosi sutelkti komandą kovai. Lemiamais momentais galiu ir pats atakuoti krepšį.
– Šią vasarą baigsis jūsų kontraktas su „Pamesa”. Ar jau žvelgiate į ateitį?
– Žiūrėsiu. Klube buvo nemažai permainų, todėl sunku ką nors nuspėti. Turbūt reikės laukti šio sezono rezultatų, tada ir kalbėsimės su klubo vadovais. Svarstysiu ir kitų klubų pasiūlymus, jei jų bus. Ar grįžčiau į Kauno „Žalgirį”? Visada yra noras grįžti į Lietuvą, tačiau šiuo metu sunku kalbėti konkrečiai.
– Ar džiaugiatės gyvenimu Valensijoje?
– Esu labai patenkintas gyvendamas tokiame mieste. Jau apsipratau čia. Šeimai tai labai patogus miestas, ir man pačiam čia patinka. Jei būsiu priverstas palikti Valensiją, bus sunku tai padaryti.
– Valensijos futbolo klubas garsus visoje Europoje. Ar krepšinis nėra užgožtas futbolo populiarumo?
– Mums lygiuotis su futbolu nėra kur. Net nežinau, kaip geriau palyginti. Tai tiesiog du skirtingi lygiai. Futbolas yra futbolas, o krepšinis gali džiaugtis nebent tuo, kad iš komandinių sporto šakų turbūt užima antrąją vietą. Tačiau skirtumas tarp futbolo ir krepšinio – didžiulis. Mane gatvėje paprašo autografo ar užkalbina tik retkarčiais. Nepalyginsi su Lietuva, kur užėjus į parduotuvę vienas ar keli krepšinio gerbėjai tikrai paprašys autografo. Čia krepšinio populiarumas daug mažesnis, bet miestas yra didelis, todėl žiūrovų per mūsų rungtynes būna gana daug.
Nustebino įvykiai sporto halėje
– Dalį sezono „Pamesos” ekipoje praleido buvęs Vilniaus „Lietuvos ryto” žaidėjas Haris Mujezinovičius. Ar radote bendrą kalbą?
– Pasišnekėdavome su Hariu apie praeities kovas. Jis papasakodavo naujienų apie „Lietuvos rytą”, aš – apie „Žalgirį”. Pasidalydavome mintimis, kaip žaidėme vienas prieš kitą; tai jis, tai aš pasiskųsdavome dėl tam tikrų momentų. Buvo įdomu išklausyti jo nuomonę apie „Lietuvos ryto” ir „Žalgirio” dvikovas, išgirsti ir kito nuomonę, ne tik žalgiriečių.
– Sekate Lietuvos krepšinio įvykius?
– Be abejo, internete visada pasižiūriu kas naujo įvyko. Jei yra galimybė, stengiuosi pažiūrėti ir rungtynes. Išgirdęs apie paskutinio stipriausių Lietuvos komandų mačo baigtį Kaune, šiek tiek nustebau. Kai aš žaidžiau Kaune, nebuvo tokių incidentų, kad aistruoliai būtų praradę kantrybę. Nemačiau tų varžybų, bet manau, kad teisėjai turėtų prisiimti dalį kaltės dėl tokių įvykių. Ne dėl to, kad jie galėjo sukčiauti ar panašiai. Tiesiog jie privalo geriau kontroliuoti rungtynių eigą. Jei taip būtų buvę, toks incidentas vargu ar įvyktų.