Pajusti, kas yra Verona, neįmanoma iš turistinės literatūros, nuotraukų ir ten jau buvusių žmonių pasakojimų, nes dar W.Shakwespeare’as yra pasakęs, kad „už šio miesto sienų pasaulis nebeegzistuoja”
Trečią tūkstantmetį skaičiuojantis Šiaurės Italijos miestas Verona gal ir dabar garsėtų tik kaip viena iš kelių iki mūsų dienų Romos imperijos šlovę menančių istorinių vietovių, jeigu Viduramžių poetas Luigi da Porto 1524 metais nebūtų aprašęs istorijos apie nelaimingą meilę. Po to buvo sukurta įvairių panašių kūrinių, net opera, tačiau tik po šešių dešimtmečių anglų dramaturgo Williamo Shakespeare’o plunksna pagimdė nemirtingą legendą, kuri istoriškai ir finansiškai turtingam Veronos miestui atvėrė dar vieną aukso gyslą.
Kino poveikis
Veronos istorikams ir valdytojams mintis literatūriniams personažams Džuljetai Kapuleti ir Romeo Monteki rasti vietą jau susiklosčiusioje miesto architektūroje kirbėjo ne vienus metus, tačiau dokumentinių šaltinių nepatvirtintiems dalykams kurti materialinę aplinką nebuvo paprasta. Paversti išmonę tikra istorija Veronai padėjo garsios Metro Goldwino Mayerio teatro trupės apsilankymas 1936 metais, režisieriui Geogui Cukeriui kuriant filmą „Romeo ir Džuljeta”. Nors jis nebuvo filmuojamas Veronoje, manoma, kad muziejaus direktoriui Antonio Avenai atkurti Džuljetos kapą padėjo filmo finalinė scena apie dvigubą savižudybę. Pasirodžius filmui turistai plūstelėjo į miestą ieškodami matytų vietų. Pasak muziejaus sekretoriaus, nuo tada iki šių dienų jiems vis dar tenka atsakyti į laiškus, siunčiamus adresu: „Verona, Džuljetai”.
Bėgant dešimtmečiams, Veronos populiarumą ir toliau palaiko visagalis kinas. Naujos dramos versijos buvo sukurtos 1954, 1961, 1968, 1993 (animacija), 1996 metais. Pastarąjį kartą Holivudo modernistinėje dramoje Romeo suvaidino Leonardo Di Caprio, tačiau ši versija neprilygo nespalvotam 1936 metų kinui.
Džuljetos namas
Tragišką meilę simbolizuoja du Veronos miesto muziejui priklausantys objektai: tai Capuletti namas ir Džuljetos kapas. Veronos savivaldybės pateiktoje informacijoje nurodoma, kad Cappello gatvė, kurioje prieš septyniasdešimt metų buvo nuspręsta įkurti Capuletti muziejų, geriausiai atitiko W.Shakespeare’o aprašyto Džuljetos namo išorę – turėjo ir kiemelį, ir vidinį balkoną, kuriame, kaip įsivaizdavo poetas, tėvų egoizmo pasmerkta mergina laukdavo mylimojo. Tiesa, poetas nežinojo, kad Verona – ne Venecija, joje nėra vandens kanalų.
Vadinamasis Džuljetos namas pastatytas XII amžiuje ir iš Dal Cappello šeimos buvo išpirktas dar 1905 metais, tačiau tik po kelių dešimtmečių jis buvo restauruotas, interjere atkurta viduramžių scenografija. Antonio Avenos sumanymas davė tokių puikių rezultatų, kad dabar Džuljetos namas-muziejus pasaulyje labiau garsus nei I amžiuje Veronoje romėnų pastatyta Arena, kurioje iki šių dienų per renginius gali tilpti 15 tūkst. žiūrovų. Džuljetos namas populiaresnis už visus kitus antikinius bei viduramžių meno šedevrus kartu.
Skulptoriaus Nereo Costantini praėjusio amžiaus viduryje sukurta bronzinė Džuljeta, liūdesį ir meilės skausmą demonstruojanti Capuletti namų kiemelyje, mano pastebėjimu, yra viena labiausiai vyriškų rankų nuglamonėta ir nugludinta moters statula pasaulyje.
Priesaika – prie Džuljetos kapo
Lankantis Veronoje, nors buvo šeštadienio vidurdienis, neteko išvysti Via del Pontiere gatvėje išsirikiavusių vestuvinių kortežų. Tačiau Džuljetos kapo muziejaus darbuotojos tikino, kad kiemelis prie vadinamojo Capuletti rūsio, kuriame stovi tuščias Džuljetos sarkofagas, retai būna toks tylus, nes čia dažnai skamba besituokiančių porų amžinos meilės priesaika. W.Shakespyre’o biustas prie vartų ir kelios eilutės iš dramos apie tragišką meilę – aliuzija į tai, kad visa, ką matome – yra teatras. Tačiau šį pojūtį iškart slopina žingsniai į tikrą kapo rūsį.
Maždaug VIII amžiaus statiniai už gynybinės Veronos sienos kažkada priklausė kapucinų vienuolynui. Dabar juose įrengta nuolat atnaujinama istorinė ekspozicija, bet Capuletti šeimos kapvietei suteiktas pavidalas nesikeitė nuo 1937 metų.
Romeo namai nėra gausiai lankomi, nors jiems už keleto kvartalų rasta vieta Via Arche gatvėje – ne mažiau įdomi ir atitinkanti turtingųjų Montecchi įvaizdį. Tačiau sprendimas jame nerengti muziejinės ekspozicijos buvo teisingas, jaučiant, kad išskaidyta į dvi siužetines linijas legenda lankytojams gali susilpninti meilės dramos įtaigos jėgą.