Lenkijos savaitraščio „Wprost” atlikta apklausa parodė, kad dauguma šios šalies gyventojų nesusitaikė su Lenkijos sienomis, nubrėžtomis po Antrojo pasaulinio karo
Beveik 60 proc. lenkų apgailestauja, kad Vilnius ir Lvovas nepriklauso Lenkijai, per 52 proc. apklaustųjų įsitikinę, jog Vilnius ar Lvovas yra lenkų žemės.
Vadina nostalgija
Komentuodamas šiuos, kaip patys lenkai pripažįsta, stulbinančius apklausos rezultatus Lenkijos Tautos atminties instituto istorikas Antonis Dudekas tikina, kad jie atspindi ne žmonių teritorines pretenzijas, o jo tautiečių sentimentus buvusioms rytinėms Lietuvos-Lenkijos Respublikos žemėms, kurias lenkai vadina „kresais” (liet. – pakraščiai). Pasak istoriko, nostalgija „kresams” yra lenkų tautinės savimonės dalis, ir negalima to fakto interpretuoti taip, kad štai daugiau kaip pusė Lenkijos gyventojų norėtų revizuoti sienas. Dudeko teigimu, tai liudija didėjanti lenkų simpatija lietuviams ir ukrainiečiams.
Ne mažiau iškalbinga ir apklaustųjų amžiaus analizė. Pasirodo, su Vilniaus ar Lvovo netektimi nesusitaikė ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir stebėtinai daug jaunimo. Dėl Vilniaus ir Lvovo praradimo apgailestauja net 51 proc. jaunesnių negu 29 metų lenkų, t. y. tų, kurie užaugo jau demokratinėje Lenkijoje.
Reakcija į vokiečių tyrimą
Patys lenkai labai jautriai reagavo į vokiečių savaitraščio „Der Spiegel” paskelbtą tyrimą, per kurį paaiškėjo, kad 40 proc. vokiečių gailisi netekę Rytprūsių, Silezijos ir Karaliaučiaus. Šio tyrimo rezultatai buvo plačiai komentuojami Lenkijos žiniasklaidoje. Lenkai ypač alergiški Erikos Steinbach vadovaujamos organizacijos, vienijančios iš Lenkijos po Antrojo pasaulinio karo iškeldintus vokiečius ir jų palikuonis, veiklai. Labiausiai kritikuojamas sumanymas statyti Berlyne iškeldintųjų centrą ir tai, jog šią idėją remia kai kurie Vokietijos politikai.
„Kresų” kultas
Kad tiek daug (kaip parodė apklausa) jaunų lenkų nesusitaikė su Vilniaus ar Lvovo netektimi ir jaučia šiems miestams nostalgiją, galima paaiškinti Lenkijoje puoselėjamu „kresų” kultu. Įrašius žodį „kresy” į interneto paieškos naršyklę, pateikiama daugiau kaip septyni šimtai tūkstančių nuorodų. Tai šimtai tūkstančių istorinių publikacijų, prisiminimų; tai jaunimo ekskursijos poeto Adomo Mickevičiaus ar maršalo Juzefo Pilsudskio pėdsakais; tai „kresų” poezijos konkursai, „kresų” muzikos festivaliai; tai įtakingos „kresų” organizacijos, kurių nuomonės paiso politikai.
Neseniai Varšuvoje buvo įsteigtas „Kresų institutas”, kurio tikslas – kaupti dokumentus ir tirti rytinių „kresų” istoriją bei užsiimti edukacine veikla. „Kresų instituto” steigiamąjį aktą pernai rudenį pasirašė Varšuvos laikinasis meras Kazimierzas Marcinkiewiczius, o idėją iškėlė „Teisės ir teisingumo” politikai.
„Kresų instituto” veiklą finansuoja Varšuvos savivaldybė. Ateityje tikimasi ir valstybės paramos. „Kresų instituto” direktoriumi paskirtas Varšuvos universiteto sociologijos mokslų daktaras Robertas Wyszyęskis lenkų spaudai sakė, kad jo vadovaujama įstaiga ketina imtis ne tik muziejinės, bet ir šviečiamosios, edukacinės bei informacinės veiklos. Ypač daug dėmesio žadama skirti jaunimui, nes jis, anot šio instituto steigėjų, mokykloje negauna pakankamai žinių nei apie tikrąją „kresų” istoriją, nei apie dabartį.