Neseniai išdalytuose Berlyno kino festivalio apdovanojimuose „Sidabro lokys” atiteko filmo „Patikimas piemuo” geriausiam aktorių ansambliui. Vienas iš jų ir Holivudo pažiba Metas Deimonas.
„Patikimas piemuo”
Metas – „Oskaro” laureatas, baigęs Harvardą, intelektualas, pagarsėjęs savo vaidyba filmuose „Bornas: sunaikinta tapatybė”, „Talentingasis misteris Riplis”, „Oušeno vienuoliktukas” ir kt. Šį kartą jis papasakos apie darbą juostoje „Patikimas piemuo”, kurioje pateikiama Centrinės žvalgybos valdybos istorija.
Ar teko specialiai domėtis tais laikais, kuriais vyksta juostos veiksmas, peržiūrėti istorinius dokumentus?
Apie CŽV įkūrimo istoriją prirašyta labai daug, ir apskritai tas periodas – nuo 1930 iki 1960 m. – gana plačiai nušviestas įvairiuose dokumentuose. Žmonės, dirbę šioje organizacijoje, mano manymu, su malonumu prisimena tuos laikus. Tada jie jautė savo teisumą, juos svaigino valdžia, kuria jie naudojosi atlikdami operacijas Irane, Gvatemaloje ir visame pasaulyje. Dabar klaidos ir paklydimai šiame fronte, taip pat ir ideologijoje, matyti kur kas akivaizdžiau.
Kitais žodžiais tariant, agentai anksčiau buvo ne kitokie?
Greičiausiai reikalas liečia ne specialiąsias tarnybas, o vyriausybės administraciją. Tai, kad valstybės valdžia naudojasi duomenimis, gautais iš agentų. Atsimenate filmą „Siriana”, kur Džordžas Klunis vaidina CŽV ekspertą Artimuosiuose Rytuose, kuris tiksliai nuprognozavo, kas nutiks JAV įsikišus į Irako politiką – pilietinis karas. Jo nepaklausė. Realybėje viskas taip ir nutiko: informacija buvo, tačiau ja nepasinaudojo, ir šiandien ten pilietinis karas. O visos ideologijos tikisi stebuklo – demokratijos su gėlėmis.
Filmas „Patikimas piemuo” ne tik apie agento atsidavimą darbui, bet ir apie šeimą, tiksliau – pagrindinio veikėjo santykius su sūnumi. Ar tai jums artima?
Manau, kad tėvo ir vaikų tema ganėtinai plati, tad ją galima vėl ir vėl tyrinėti, taip pat kinematografiškai. Įvairių kartų santykiai labai keičiasi, ir visada įdomu stebėti šį procesą. Mano paties patirtis (ir kaip sūnaus, ir kaip tėvo), laimei, gerokai skiriasi nuo mano herojaus, kuris pirmą kartą savo sūnų išvydo, kai šiam buvo šešeri. Tačiau reikia suprasti, kad tai atskira subkultūra – CŽV agentai. Jų šeimose vyrauja ta pati paslapties ir nepasitikėjimo atmosfera kaip ir darbe. Ruošdamasis filmuotis bendravau su buvusių agentų šeimos nariais. Kai kurie jų apskritai nežinojo, kad artimasis dirbo CŽV. Lengva suprasti, kaip sunku jų vaikams. Kai mano duktė Izabela pradeda naktimis verkti, aš klausiu: „Drauguže, juk daviau tau pieno prieš tris valandas. tai ko tu dar nori?” Štai toks aš tėvas.
Jūs dar ir filmuojatės trečiojoje epopėjos apie agentą Borną dalyje. Atrodo, tapsite tikru šnipų ir Šaltojo karo specialistu?
Prisipažinsiu, kad dar koledže perskaičiau krūvą knygų šia tema – mane tai intrigavo.
Ar aktoriams buvo leidžiama išsakyti savo nuomonę apie kokias nors detales režisieriui?
De Niro labai dėmesingas detalėms. Tarkim, filmuojantis viena aktorė pastebėjo, kad būstas, kuriame gyveno jos veikėja vokiečių vertėja, per daug jau prabangus 1945 metų Berlynui. De Niro apsižvalgė ir sutiko su ja bei pakoregavo sceną. Jis paprastai sėdi, seka aktoriaus darbą, retkarčiais pasako kokią pastabą arba prieina ir pataiso aktoriui šukuoseną. Žinant, kad jis žiūri, kaip tu vaidini, norisi susikaupti ir kaip galima geriau viską atlikti. De Niro tiesiog detalių meistras, todėl mums taip gerai įsimena personažai, kuriuos jis vaidino. Be to, pastebėjau, kad būdamas šalia didžiulių talentų ir pats pradedi geriau vaidinti.
Apskritai, kai sutikau pirmą kartą De Niro, jis mane nustebino savo asmenybe. Jis toks skirtingas ekrane, kad niekas net nežino, koks jis iš tikrųjų, gyvenime.
Jūsų žmona filme Andželina Džoli, kuri pagal scenarijų kenčia dėl jūsų dėmesio stokos.
Man jau sakė, kad tai atrodo keistokai – mano personažas ignoruoja Andželiną Džoli! Tačiau gyvenime mes normaliai bendraujame: esu jos vyro draugas, ji pažįstama su mano žmona, tad šiaip ne taip susidorojome su savo užduotimi filmuojantis. Andželinos talentas, tikėkite arba ne, užgožia netgi jos grožį…
Biografijos faktai
Atėjęs iš nežinomybės į Holivudą, Metas Deimonas, turėdamas dar tik saują metų, akimirksniu tapo sensacija, kai pasirodė filme „Gerasis Vilas Hantingas”. Jis gimė 1970 m. spalio 8 d. Būdamas 10-ies, susipažino su Benu Afleku, dvejais metais vyresniu už jį berniuku, kuris gyveno kitoje gatvės pusėje. Jie tapo ne tik geriausiais draugais, bet ir bendradarbiais. Metas Harvardo universitete studijavo trejus metus. Per juos jis parašė scenarijų, kurio reikėjo anglų kalbos pratyboms. Tai buvo iki galo nepabaigtas ir kurį laiką dulkėjo, tačiau kiek vėliau jis buvo perdirbtas į „Gerąjį Vilą Hantingą”.
„Dogma”, „Bornas: sunakinta tapatybė”, „Talentingasis misteris Riplis”, „Oušeno vienuoliktukas” ir kt. pavertė Metą žvaigžde. Nors praeityje Deimonas garsėjo savo romanais su tokiomis įžymybėmis kaip Vinona Raider, Penelope Kruz, Mine Draiver, Patricija Arket ir Džiulija Stils, dabar jis yra laimingai vedęs Lučianą Barozo, kuri dirba paprasta dekoratore. Neseniai pora susilaukė duktės Izabelos.