Ar moteris sugeba prisiminti visus savo meilužius, su kuriais miegojo per sąmoningą lytinį gyvenimą? Pasirodo – taip!
Net jeigu mergina panorėtų vienu mostu iš atminties išbraukti kadaise mylėtą, o dabar nekenčiamą vyrą, jos organizmas „dėkingai” išsaugos visą informaciją apie jį: amžių, ūgį, svorį, akių spalvą, rasę.
Kalifornijos praktinės citologijos klinikos mokslininkai priėjo prie sensacingos išvados. Ištyrę makšties sekreto sudėtį, jie išaiškino įdomią moters organizmo savybę. Paaiškėjo, kad moters vidiniai lytiniai organai turi unikalių ląstelių, sugebančių „pagauti” ir išlaikyti genetinę informaciją apie visus vyrus, kurie kada nors turėjo lytinių kontaktų su konkrečia gražiosios lyties atstove.
Šių ląstelių citoplazmoje per mikroskopą buvo aptikta intarpų. Tolimesnis tyrimas parodė, kad šie intarpai – ne kas kita, kaip genetiniai spermatozoidų likučiai.
Mokslininkai mano, kad šios ląstelės atlieka archyvo funkciją: praėjus kelioms valandoms po kiekvieno lytinio akto, jos sugeria „nereikalingų” spermatozoidų likučius moters lyties organuose. Kitaip svetimkūniai (spermatozoidai) galėtų sukelti gimdos ertmės uždegimą!
Tačiau ląstelės valytojos, kaip ir jų šeimininkės, ne visada elgiasi nuosekliai: absorbuodamos spermatozoidus, juos ne iki galo ištirpina. Todėl tų pačių ląstelių viduje lieka baltymų intarpų – atskirų, netirpių genetinės grandinės ruožų.
Iš šio genetinių grandinėlių skaičiaus galima daryti išvadą, kiek moteris turėjo lytinių partnerių. O pagal DNR fragmentą, paimtą iš šių grandinėlių, nesunku nustatyti kai kurias „technines” buvusių meilužių charakteristikas: amžių, svorį, ūgį, akių ir plaukų spalvą, rašo menslife.info.
Nuspėdami audringą pavydžių vyrų reakciją, norėtume pabrėžti, kad buvusių moters meilužių genai tokie pakriki, kad negali įsiterpti į moters kiaušialąstės DNR. Vadinasi, genetiškai neįmanoma, kad gimtų dėdės Jono vaikas su dėdės Kazio ausimis ir dėdės Stasio nosimi!