Sveiki pagaliau sulaukę pavasario. Ir su artėjančia švente – Kovo 8-ąja. Žinoma, puodelį kavos į lovą, švelnų bučinį ir olandišką tulpę mylimai moteriai galima padovanoti kasdien. Niekas dėl to nesiginčija. Bet ar jūs įsivaizduojate pavasarį be Moters dienos?
Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose visas kovas yra laikomas Nacionaliniu moters istorijos mėnesiu…
O buvo laikai,
kai vyrai atkakliai laikėsi nuostatos, jog moteriai toliau nuo židinio – ne vieta. Jų neįsileido į Romos katedras ir viduramžių universitetus, o išsišokėles intelektuales tramdė „pataisos darbais”. Šeimos ir vyro labui. Ir inkvizicija jas „auklėjo”. Bet, laimei,
vieną gražią 1619 metų dieną
vyrai mielaširdingai leido moterims lavintis. Tiksliau, vienai anglei Merei Vord leido atidaryti pirmąją mokyklą mergaitėms. Šioje mokykloje jos galėjo studijuoti ne tik Dievo įsakymus, bet ir lotynų gramatiką.
Moterims tik duok valią. Maždaug po pusės amžiaus pirmąkart istorijoje moteriai – italei Elenai Lukrecijai Kornaro – buvo suteiktas mokslinis vardas. Beje, į jos teologijos ir filosofijos lekcijas suvažiuodavo garbingi išminčiai iš visos Europos.
Dar po 50 metų damos pasikėsino į pagrindinį mokslą – matematiką: italė Marija Agnezi ir prancūzė markizė de Šatlė laužė savo mielas galveles ties Pitagoro teoremomis ir Niutono teorijomis.
Netrukus europietiškajai praktikai pasidavė ir Amerikos vyrai: 1826 metais Niujorke atsirado pirmosios valstybinės mergaičių mokyklos. Palaipsniui gražioji žmonijos dalis įsiskverbė ir į amatų mokyklas, ir į Harvardo universitetą.
Paskutine tvirtove tapo Oksfordo universitetas, kuris, nors ir įsileido besiveržiančias intelektuales, tačiau diplomų joms nedavė iki pat 1920 metų.
Pirmasis pasaulyje leidinys moterims išėjo 1849 metais amerikiečių mieste Seneke-Folz. Šioje nedidukėje brošiūrėlėje, pavadinimu „Lili”, buvo išspausdinta keletas straipsnių apie neteisingus santuokos įstatymus, moterų balsavimo teisę ir jų išsilavinimą.
Juk anksčiau moterys dirbo tik žmonomis, kulinarėmis, namų tvarkytojomis, aktorėmis arba meilės vergėmis. Šioks toks progresas pasireiškė 1510 metais, kai Anglijos parlamentas leido keletui moterų užsiimti akušerija ir ginekologija. Tačiau tik po trijų su puse šimtmečio…
vieną gražią 1857 metų dieną moterims buvo leista imtis ir kitų darbų.
Būtent 1857 metų kovo 8-ąją Niujorke įvyko pirmasis istorijoje moterų protesto prieš mažus atlyginimus ir blogas darbo sąlygas mitingas.
Iš pradžių moteris prileido prie prekybos ir kai kurių kitų amatų. Jos kabinosi, mokėsi, stengėsi ir… veikiai perkando kone visas egzistuojančias specialybes. Sekdamos Elva Enn Lokvud – pirmąja moterimi advokate, 1879 m. jos ėmė skverbtis į teisės sritį, sekdamos amerikietės Alisos Stebins pavyzdžiu, nuo 1910 m. gavo policininkių žetonus, eidamos paskui Aleksandrą Kolontai – pirmąją moterį diplomatę, nuo 1923-ųjų kūrėsi ambasadose.
Dabar moterys tarnauja kontražvalgyboje, dėvi žaliąsias pėstininkių beretes, vadovauja Londono fondų biržai… Ir net automobilių kompanijoms! Ir kosmose yra buvusios. Ir neseniai paėmė paskutinę vyrų tvirtovę – dvasinę tarnystę: Jungtinėse Amerikos Valstijose moterims leista būti rabinėmis.
Ir visa tai tik per vieną šimtmetį! Argi ne šaunuolės?
O kadaise už pasirodymą viešoje vietoje su kelnėmis moterį galėjo areštuoti. Vatikanui toks „amoralumas” buvo nesuvokiamas. Visuomenė tokias kaip Žorž Sand, kuri dėvėjo vien vyriškus apdarus, pravardžiavo išprotėjusiomis emancipantėmis…
Bet, laimei,
vieną gražią 1918 metų dieną modeliuotojas Polis Puarė sukūrė pirmąjį moteriškų kelnių modelį.
Vyrai, žinoma, pavydžiai priešinosi tokiai „netvarkai”. Pavyzdžiui, Marlenai Dytrich policija griežtai uždraudė vaikštinėti po Paryžių „nemoteriškai apsirengus”. O Jungtinėse Amerikos Valstijoje ketinta priimti griežtą įstatymą, draudžiantį moterims mūvėti kelnes. Dar ilgai į šį „nemoterišką” drabužį būtų žiūrėję kaip į feminizmo vėliavą, pamišimo požymį arba netradicinę seksualinę orientaciją, jeigu ne II pasaulinis karas. Įdavę moterims į rankas ginklus, vyrai buvo priversti pasidalinti ir uniforma.
Nepamirškime ir to, kaip sunku buvo moterims prasimušti į valdžią. Marija Stiuart, Jekaterina Mediči, Anglijos Elžbieta, 18 amžius Rusijoje, kai viešpatavo penkios imperatorės… Bet visos jos buvo karališkojo kraujo. Laimei,
vieną gražią 1980 metų dieną pirmą kartą istorijoje paprasta moteris Vigdis Finbogadot stojo prie valstybės vairo.
Ją išrinko Islandijos prezidente. Ir nuo to laiko apie 40 šalių – nuo Ceilono iki Suomijos, nuo Turkijos iki Haičio, nuo Ruandos iki Argentinos – savanoriškai priimdavo laikiną „matriarchatą” ir atiduodavo valdžios vairą į dailiosios žmonijos dalies rankas. Viena iš jų – Sirimavo Bandaranaike, pirmoji pasaulyje moteris vyriausybės vadovė, įsigudrino Šri Lankoje įkurti galingą politinę dinastiją. O geležine Margaretos Tečer, Goldos Meir, Madlenos Olbrait, Hilari Klinton ranka stebėjosi netgi vyrai.
Beje, toje pat Islandijoje per 1998 metų rinkimus į prezidentus kandidatėmis buvo vien moterys. Gal artėjame į pasaulinį matriarchatą? Juolab kad moksliniai tyrimai patvirtina, jog kuo daugiau moterų valdžioje, tuo ilgiau gyvena vyrai…
Kadaise moterys negalėjo disponuoti ne tik savo turima nuosavybe, bet ir valdyti gautų už kruviną darbą pinigų. Mat finansai, buvo laikoma, ne moters galvelei. Bet, laimei,
vieną gražią 1839 metų dieną buvo priimtas įstatymas dėl moters teisės valdyti nuosavybę. Ir savo atlyginimą.
Kas šiandien pasakys, kad moteris nesugeba savo rankose išlaikyti pinigų? Dar ir kaip sugeba! Ir dar kokius pinigus! Tarp penkių šimtų turtingiausių pasaulio žmonių yra 40 moterų. Ir tai visai ne paveldėtojos ar milijonierių našlės. Pavyzdžiui, Emi Paskal – viena iš kino studijos „Sony Pictures” direktorių, Karli Fjorina – „Hewlett Packard” vadovė, Pet Ruso – „Lucent Technologies” generalinė direktorė, Meg Vitman – kompanijos „eBay” generalinė direktorė, En Malkachi – „Xerox” generalinė direktorė, savo turtą (su šešiais nuliais) susikrovė tik savo proto dėka.
Beje, ekonomistai sako, kad iki 2010 metų moterų rankose atsidurs apie 60 procentų viso pasaulinio kapitalo. Nepamirškime, kad moterys jau dabar vadovauja 70-iai procentų visų planetoje egzistuojančių smulkiųjų įmonių. Regis, greitai teks priimti įstatymą dėl vyrų teisės valdyti nuosavybę…
O juk buvo laikai, kai moterį su visu jos turtu galėjo ištekinti už nemylimo vyro – ir ji privalėjo jam paklusti. Brangus sutuoktinis savo žmoną galėdavo mušti ir kitaip žeminti… Siaubas. Laimei,
vieną gražią 1693 metų dieną Bažnyčia uždraudė santuokas per prievartą.
Sprendžiant iš visko, daugelis moterų iškart panoro nutraukti santuokos pančius. Bet skyrybos buvo leistos tik 1792 metais, ir tik Prancūzijoje. Italijoje, beje, – 1977 metais! Šiandien turbūt jau tik musulmoniškosios valstybės neabejoja tuo, kad santuoka registruojama padangėse. Ir nepripažįsta laisvos meilės, kuri įsišėlo Europoje ir supaprastino santuokines pareigas. Laimei,
vieną gražią 1960-ųjų dieną pirmą kartą istorijoje imta prekiauti kontracepcijos tabletėmis.
Ak, kaip tam priešinosi Vatikanas! Netgi išleido specialią encikliką apie jų uždraudimą. O ar galite įsivaizduoti, kaip rūstavo Bažnyčia, kai 1989 metais Danijoje pirmą kartą istorijoje buvo legalizuotos vienos lyties atstovų santuokos?..
1907 metais moterys pirmą kartą istorijoje buvo išrinktos į parlamentą – suomių Seimą.
Pirmosios balso teisę gavo Naujosios Zelandijos moterys. Tai įvyko 1893 metais. Po jų – austrės, suomės, norvegės, danės ir islandės. 1917 metais dalyvauti rinkimuose galėjo tarybinės moterys, o po trejų metų – ir amerikietės. 1995 metais moterys neturėjo balso teisės tik šešiose Viduriniųjų Rytų šalyse ir Brunėjaus Respublikoje.
O juk buvo laikai, kai už bet kokį bandymą prasižioti moterį galėjo nubausti myriop kaip „pamiršusią savo lyties dorybes”. Būtent taip 18 amžiuje ir nutiko prancūzų rašytojai Olimpijai de Guž.
Ištisus šimtmečius moterys buvo prilyginamos vaikams, pamišėliams ir nusikaltėliams. Ir nepaisant to, kad pasaulis specialia Jungtinių Tautų konvencija dar 1979 metais pripažino moterį visateisiu, savarankišku žmogumi, lygiu vyrui, ji tai pajuto tik…
vieną gražią 2007 metų dieną, kai suprato, kiek daug ji pasiekė ir kiek daug dar gali pasiekti…
Tai tikriausiai viena iš pačių svarbiausių datų moters istorijoje. Ji pakeičia gyvenimą. Ji gali pakeisti pasaulį.
1910 metais garsioji Klara Cetkin II tarptautinėje moterų socialisčių konferencijoje pasiūlė minėti Tarptautinę kovos už moterų teises dieną. Europoje ši diena pirmą kartą buvo minima 1911 metais kovo 19-ąją. O 1914-aisiais ji gavo nuolatinę datą – kovo 8-ąją. 1977 m. Jungtinių Tautų Organizacija šią dieną paskelbė Tarptautine moters diena. Žodis „kova” iš pavadinimo dingo.