Apie 90 kg sveriantis, 1,5 metro ilgio siekiantis Vienišasis Jurgis (Jorge Solitario) – paskutinis vėžlys iš Pintos salos (vienos iš Galapagų salyno) dabar gyvena Santa Cruz saloje, Charles’o Darwino mokslinių tyrimų stotyje. Mokslininkų nusivylimui, jis nesutinka pratęsti giminės, jam neįtinka nė viena vėžlė. Gal jau per senas? Spėjama, kad jam gali būti tarp 60 ir 200 metų.
Galapagų salos, kurias kasmet aplanko apie 80 000 turistų, garsėja kaip įspūdingiausias pasaulyje laukinių gyvūnų rezervatas, 1978 metais įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą. Tačiau ne visada, kaip galima rasti žinių įvairioje literatūroje, su gyvūnais čia buvo elgiamasi humaniškai.
Vulkaninės kilmės Galapagų salos išsibarsčiusios Ramiajame vandenyne, netoli Panamos kanalo, apie 1000 km nuo Ekvadoro, kuriam jos ir priklauso. Kai tik salas XVI amžiuje atsitiktinai atrado vieno ispanų karaliaus laivo įgula, į jas pradėjo traukti ne tik keliautojai ir nuotykių ieškotojai, bet ir piratai, medžiotojai. Kadangi keliautojai apstulbo saloje išvydę daugybę vėžlių, salos ir buvo pavadintos vėžlio vardu (galapagos – senoviška ispanų kalba reiškia vėžlys). Geografinis atradimas virto katastrofa vietinei gyvūnijai. XVI-XVIII amžiuje piratai ėmė masiškai naikinti didžiuosius Galapagų vėžlius (mėsą valgė, o iš taukų gamino aliejų gatvės žibintams). Kai XIX amžiuje buvo suskaičiuoti nuostoliai, rezultatai apstulbino ne vieną – vien per tą šimtmetį buvo išžudyta 200 000 vėžlių, kai kurios rūšys išnyko negrįžtamai.
Vėliau vėžlius naikino ir vieno britų kapitono į salas atvežtos ožkos. Ištrūkę į laisvę jos masiškai išplito, nuskabė beveik visą salų augmeniją – pagrindinį vėžlių ėdesį, sukeldamos badmetį vėžliams.
Beje, 1832 metais į Galapagų salas dvidešimt ketveriems metams atsikraustė gyventi tada dar 22 metų Charles’as Darwinas. Čia ir išsirutuliojo jo garsioji evoliucijos teorija.
Nepagerino gyvūnijos padėties ir kitas žmonijos laimėjimas – 1914 metais iškastas Panamos kanalas. Galapagų salos tapo tik dar labiau pasiekiamos europiečiams. Tad jų čia ir privažiavo su savo naminiais gyvūnais, kurie elgėsi kaip tikri barbarai: kiaulės ėdė iguanų kiaušinius, šunys draskė pačias iguanas, europietiškos žiurkės išnaikino baltąsias Galapagų žiurkes, karvės ėdė vėžlių žolę, vėl, kaip anksčiau ožkos, keldamos vėžliams badmetį. Ir dar mes stebimės, kad paskutinis Pintos salos vėžlys atsisako poruotis. Gal tai jo kerštas? Mokslininkams lieka vis mažiau vilčių pratęsti Pintos salos vėžlių giminę. Nors 1968 metais Galapagų salos paskelbtos nacionaliniu parku, ir dabar stengiamasi išsaugoti tai, kas ištisus šimtmečius buvo negailestingai naikinama, 1971 metais mokslininkų surastas milžiniškas Vienišasis Jurgis tebėra liūdnas. Jo nedomina nė viena kitos, nors ir giminiškos jam rūšies, vėžlė.