Šventės proga su „Šaltinėlio” pradinės mokyklos darželio auklėtiniais pačiauškėjome apie spindinčias vaikystės akimirkas, ir susimąstėme, nuo ko gi reikėtų vaikus apginti. Pagaliau, kokius jie mus, suaugusiuosius, regi savo tyromis, pastabiomis ir patikliomis akutėmis?
„Vaikystė man panaši į gražią pasaką. Suaugusiu būti sunkiau, nes turi daugiau darbo. Seniems žmonėms sunku susitvarkyti, jei serga vėžiu ar skleroze. Suaugusieji labai protingi, o vaikai irgi nori viską žinoti – apie pasaulį. Kartais ir suaugusieji būna užmaršūs, neapdairūs ir sudaužo kokią lėkštę. Kai pati būsiu mama, turbūt auginsiu tris vaikus, nes mano mama pagimdė mus tris, ir mes visi dūkstam. O gal man ir dviejų užtektų… Manau, kad tėtis ir mama turi lepinti savo vaikus, leisti jiems daryti, ką nori. Taip parodo savo meilę. Mano brolis ir sesė jau buvo Legolende ir Akvaparke, o aš dar ne…”, – sakė Kotryna Kneižytė.
„Svarbu, kad niekas neskriaustų vaikų, ir kad jie patys nesipeštų, nesipravardžiuotų. Suaugusieji kartais būna susirūpinę dėl vaikų, o kartais – dėl savo gyvenimo. Vaikai dažniau juokiasi iš savęs, o suaugusieji negali kvailioti. Ir skiriasi sapnai. Bet ir aš būnu pikta, kai kas nors susimuša. Niekas taip gerai vaikų nesupranta, kaip seneliai. Na, ne taip jau mane ir lepina, kad ant rankų nešiotų. Aš noriu užaugti, nes vienas vaikas negali keliaut po pasaulį. Užaugsiu normali – šypsosiuosi, nebūsiu nei silpna, nei pikta kaip liūtas. Vaikai svajoja kuo nors tapti”, – kalbėjo Gabija Černiūtė.
„Reikia apginti vaikus nuo smurto. Jei pamatytum, kad vaiką skriaudžia, reikia apginti arba pranešti suaugusiam. Dar pasitikiu draugais ir auklėtojomis, kurios turi gerų savybių ir gerai su mumis elgiasi. Ne iš pareigos, o kad širdis liepia. Suaugusieji yra laisvi, tiesiog geri žmonės. Vaikystė yra Dievo dovana, bet aš vis tiek noriu greičiau užaugti! Jie – ne milžinai, ne kokie visagaliai, ir žinau, kad sunku uždirbti pinigus. Bet aš irgi noriu būti atsakinga, aukšta ir labai graži, kaip mano mamytė. Tai aš ją išmokiau būti pokštininke ir – ramiai pasinerti į save. Suaugusieji kartais nesupranta vaikų, nes pamiršta, kad ir jie buvo vaikai”, – mąstė Karolina Nausėdaitė.
– Rokas – tai gera, galinga muzika! O vaikystė – sunkus metas. Todėl, kad reikia daržely ruošti visokias užduotis, bet kartais yra ir laisvystė. Sodyboje žaidžiu, dirbu su tėčiu tokius darbus, kurie man patinka. Esam medžiotojų būrelyje, miške pamatom visokių žvėrių; bijau tik lūšių, o vilkų – nebe. Užaugti vaikai nori, kad galėtų važinėti motociklais, būti jūreiviais, eksperimentuoti. Bet suaugusieji negali išeiti iš darbo kada panorėję, o vaikai iš darželio – gali. Vaikai panašūs į liliputus, gali ligi ašarų prijuokinti suaugusius, ir aš buvau tai padaręs. Sakiau: „O jeigu namai būtų vienas prie kito, ir atidarę langus, galėtume vieni pas kitus įeidinėti?”, – tai jie taip apsižvengė… Ko aš nedaryčiau? Kareiviu nebūčiau, nes galima žūti. Kartais suaugusieji dėl menko niekučio pradeda taip keiktis, kad neįmanoma! Senelis, įstrigęs automobilių kamštyje, kad pratrūks! Tėvai mane lepina, bet labai slaptai; jie nieko nesužino, ką esu iškrėtęs. Esu įsitikinęs, jie mane supranta. Tik kai kurie tėvai užsisėda. Jeigu tektų pasikeisti vaidmenimis ir man leistų vieną dieną pabūti šeimos galva? Prisipirkčiau žaislų, važinėčiaus motociklu, jiems – kokią vyno bonkutę ir kumpio, tegu valgo, – užsikvatoja Rokas Bendikas.
– Vaikams gyventi lengva; žaidi sau karą. Būna, kad suaugusieji tavęs nesupranta, o tu nori tik patylėti. Jie bijo ir draudžia, kad neičiau per judrią gatvę. Užaugęs būsiu mokslininkas. Tai paslaptis, tėvai dar nežino. Kokios srities, dar paaiškės. Turbūt tyrinėsiu žvaigždes, kada nors nusipirksiu teleskopą. Gal ir pats skrisiu į kosmosą, gal… Bet kad per naktis teks mokytis, tai jau žinau. Draugauju daugiausiai su vaikais, dalinuosi mašinomis, nors ir suaugusieji gali būti geri draugai, nes dar geriau saugo paslaptį, – sakė Rokas Urbutis.
„Nieko nebebijau, išskyrus šunis. Taip, buvo vienas užpuolęs, truputį apsigyniau. Mažas irgi esu įveikęs baimę – tamsos. O suaugusieji dažniausiai bijo dėl savo vaikų. Kad nebūtų karo, kad vaikai nenumirtų. Man kelia pasitikėjimą tėvai ir kiti žmonės, kurie nebūtinai daro žygdarbius, bet gina silpnus ir bejėgius. Kada jaučiuosi vienišiausias pasaulyje? Kai į tualetą nueinu, kai svajoju, atsigulęs ant lovos. Dėmesio man netrūksta, todėl ir tėvams nelendu į akis. Mes dažniausiai kalbamės apie viską, o daugiausiai – apie mokyklą. Užaugęs tikrai nebūsiu darželio auklėtojas, nei koks lakūnas. Gal būsiu ligoninės direktorius arba – daktaras, kaip mano tėvai. Kad būtum laimingas, nebūtinai turi tik dėlioti popierius ir tvarkyti reikalus, uždirbti pinigus. Darbas turi būti įdomus; kaip ir visas tavo gyvenimas”, – mintijo Deividas Kniaževas.
Ivona Žiemytė