Į Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmus perkelta Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, veikusi dailininko Kajetono Sklėriaus kūrybos paroda „Iš klajonių”
Kaune parodą ir katalogą rengė Kultūros, filosofijos ir meno instituto dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė. Sostinėje jos darbą pratęsė ir 50 akvarelių, guašo, sangvinos, tušo lakštų eksponavo dailėtyrininkė Rima Rutkauskienė.
Dukart niokotas palikimas
Lyg iš Antono Čechovo kūrinių puslapių nužengusios grakščios moterys, svajingos jų galvutės, tarsi Claude’o Monet žvilgsniu palytėtos vandens lelijos kūdroje, mąslūs senyvų estų veidai, užmiesčio namo kiemas, miškas, Baltijos pakrantės. Visa tai – mus pasiekusioje Kajetono Sklėriaus palikimo dalyje, o iš jos parinkti 1910-1922 m. laikotarpio darbai. Parodoje nesudėti paskutinio, kūrybiškai brandžiausio, dešimtmečio paveikslai. Šio akvarelės meistro kūrybos pavelde nemaža spragų. Du kartus nuniokotas jo palikimas: prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pražūčiai Liepojoje liko nemaža Sklėriaus darbų. O 1944 m. per Antrojo pasaulinio karo gaisrus sudegė jo gimtoji sodyba ir pradingo ankstyvojo periodo kūriniai. Tad daug kas liko neįvertinta. O praėjus ideologinių stereotipų laikams, pasikeitus tyrinėtojų žvilgsniui galėtų būti atidžiau įsižiūrėta į Slėriaus akvareles, kaip atspindinčias savąjį laiką, „jo daiktinį ir dvasinį pavidalą bei stilistinius idealus”, – taip rašo dailėtyrininkė Mulevičiūtė. Ji teigia, kad dailininkas išbandė įvairius tapymo būdus, tarp jų ir modernizmo priemones, bet sąmoningai sustojo ties modernizmo riba.
Pradžių pradžia
Dailininkas gimė 1876 m. Kunigiškių kaime (dabar Anykščių r.). Baigęs šešias Panevėžio realinės mokyklos klases Sklėrius išvyksta į Sankt Peterburgą, ten įstoja Centrinę barono Schtiglizo techninio piešimo mokyklą ir baigia skulptūros kursą. Negavęs darbo Vilniuje važiuoja į Tukumą, vėliau – į Liepoją ir dėsto komercijos mokykloje, į kurią jį pakvietė direktorius Vincas Čepinskis, būsimas Vilniaus universiteto rektorius. Liepoja tuomet buvo žavių bulvarų, parkų, vilų kurortas, pritraukdavęs daug inteligentijos. Matyt, veiklus Sklėriaus charakteris jį pastūmėjo dalyvauti ir Liepojos lietuvių savišalpos draugijoje (buvo jos valdybos narys). Dailininkas vaidino, režisavo, piešė dekoracijas lietuvių mėgėjų teatro spektakliams. Siuntė savo skulptūras į Vilniuje rengiamas pirmąsias Lietuvių dailės draugijos parodas.
1910 m. Sklėrius susituokė su Helene Freybusch, Pabaltijo vokiečių turtingos šeimos palikuone. Išsilavinusi, daile besidominti sutuoktinė tapo jo pagalbininke ir portretų studijų objektu. Manoma, kad ji paskatino dailininką lieti akvareles. Sklėrius per pirmąją personalinę parodą Liepojoje sugebėjo parodyti apie 50 savo tapybos darbų. Lemtingų įspūdžių suteikė šeimos kelionės 1912 m. į Belgiją, Prancūziją, Šveicariją. Ten gauta impresionizmo injekcija vėliau skleidėsi Sklėriaus „prancūziškose” akvarelėse, kuriose jau ryškėjo regėjimo džiaugsmas. Tokios yra jo akvarelės „Parke”, „Su skėčiu”, „Sode”, „Vasarotojas”, nulietos prieš pat karą 1914 m. vasarą.
Po užuovėjos – karo sūkuriai
Artėjant frontui Liepojos gimnaziją evakavo į Sankt Peterburgą, tad ten persikėlė ir dailininkas su žmona. Dar teko spėti nerūpestingai pavasaroti pas gimines Suomijoje. Sklėrius iškart pamėgo tą šalį, akvarelėse atsirado ypač daug jos peizažų. Latvijos, Suomijos, Estijos šiaurietiškumas ir prancūzų dailės įtaka jungėsi Sklėriaus dvasioje. Karo ir revoliucijos chaoso apimtame Peterburge dailininkas dėstė piešimą, mokytojavo lietuvių kursuose, pats daug tapė, domėjosi grupės „Mir iskusstva” kūryba. Vienu metu buvo susižavėjęs rusų simbolizmu, bandė sekti Michailu Vrubeliu, labai mėgstamu Čiurlioniu.
Kai jau tapo grėsminga likti Peterburge, Sklėriai persikėlė pas žmonos gimines į Taliną. Vokiečiams okupavus Estiją nebeliko administracinių kliūčių grįžti į Lietuvą. Vilniuje buvo nepalankus kūrybai metas. Sklėrius tuoj paskiriamas lietuvių karo pabėgėlių stovyklos viršininku Baranovičiuose. Artėjant lenkų okupacijai Sklėriai traukiasi į laikinąją sostinę.
Galbūt ne viskas žinoma
Kaune dailininkas eina svarbias biurokratines pareigas, kūrybai telieka trumpas laisvalaikis. Iš to meto žinomos akvarelės „Parko medžiai”, „Parke” (1919). Nuo 1921 m. Sklėrius metus dirba Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors pareigos – prekybos atašė, dailininkas suartėja su meno pasauliu. Susidraugauja su poetu Jurgiu Baltrušaičiu, per jį susipažįsta su Fiodoru Šaliapinu, Vladimiru Majakovskiu, Sergejumi Jeseninu. Tačiau visiškai nežinoma, ką tuo metu jis pats sukūrė. Grįžęs 1922 m. į Kauną Sklėrius vėl pasineria į administracinį darbą. Tampa Kauno Čiurlionio galerijos direktoriumi. Kauno meno mokykloje dėsto skulptūrą, akvarelę ir piešimo metodiką, vėliau tampa jos direktoriumi, surengia savo kūrybos parodų. Dar kartą aplanko Prancūziją, nuvyksta į Italiją. 1932 m. pradžioje dar šešiasdešimties nesulaukęs dailininkas išeina palikęs mums savo akvarelių, piešinių, eskizų grožį. Ir ne tik jų. Praėjusio amžiaus pradžioje Sankt Peterburge Sklėrius sukūrė marmurinį ikonostasą Nevos lavrai, obeliskais dekoravo Švč. Trejybės tiltą. Jis talkino restauruojant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūras Vilniuje. 1926 m. Kaune sukūrė dekoratyvinių skulptūrų grupę Lietuvos banko fasadui. Gal dar ko nors apie šį dailininką ir nežinome.