Šv. Kazimieras – tarp valdovų ir pavaldinių

Kasmet pirmą kovo savaitgalį į Vilniaus senamiesčio gatves atbilda šurmuliuojanti Kaziuko mugė. Šios šventės ištakos siekia XIX a., ji rengiama Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero garbei.

Panevėžio vyskupo ir Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro Kazimiero Paltaroko archyve yra prašymai, 1950-1953 metais rašyti į Lietuvos SSR ir SSRS aukščiausias instancijas dėl Šventojo Kazimiero koplyčios ir jo palaikų išsaugojimo. Tarp jų – laiškas SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui generalisimui Stalinui. Informavus diktatorių apie tai, kad Vilniaus katedra 1950 m. valdžios perimta iš tikinčiųjų, vyskupo laiške prašoma palikti religinio kulto tikslams Šv. Kazimiero koplyčią, „kad tikintieji gautų galimybę duoti tikybinę garbę, tinkamą šventojo titului ir didybei giminės, sukūrusios Lietuvos valstybingumą“.

Vargu ar pasiekė šis laiškas patį Staliną. Kiek žinoma, atsakymo iš Kremliaus vyskupas Paltarokas nesulaukė. Tačiau į laišką Stalinui, matyt, buvo reaguota. Pagal 1955 m. rudenį Vilniaus saugumiečių parengtą agentūrinį operatyvinį vyskupo Paltaroko sekimo planą buvo numatyta jo miegamajame įrengti slapto klausymosi aparatūrą. O pačiam ganytojui teko pervežti šventojo palaikus iš Katedros į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Karališkoje aplinkoje

Šv. Kazimieras kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės. Jo tėvas Kazimieras Jogailaitis – Lietuvos ir Lenkijos karalius, motina Elžbieta – senos ir garsios Europoje Habsburgų dinastijos atstovė. Gimė būsimas šventasis Krokuvoje, Vavelio pilies apartamentuose, 1458 m. spalio 3 d. Buvo trečias vaikas karališkoje šeimoje. Apie šv. Kazimiero vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nėra daug žinių. Išlikę duomenų apie tai, kad jo mokytojais buvo pakviesti to meto Europos šviesuoliai – Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas, žinomas metraštininkas ir italas Pilipas Kalimachas, garsus lotynistas, poetas ir diplomatas. Jaunasis karalaitis neblogai kalbėjo ir rašė lotyniškai, lenkiškai, vokiškai. Dar vaikas būdamas Kazimieras žavėjosi savo dėdės Vladislovo, Lenkijos karaliaus ir šventojo, žuvusio Kryžiaus kare su turkais, žygdarbiais. Ir jam pačiam neilgai laukus sušvito viltis pasekti garsaus giminaičio idealu.

Remdamasi savo žinomos giminės genealogija karalienė Elžbieta nusprendė, jog 1471 m. likęs laisvas Vengrijos sostas turėtų atitekti jos sūnui Kazimierui. Tačiau jį užėmė vengras Korvinas, kurį rėmė dauguma tos šalies aukštuomenės. Tų pačių metų rudenį Lenkija paskelbė Vengrijai karą. Trylikametis Kazimieras ir buvo oficialus Lenkijos kariuomenės vadas per žygį į Vengriją. Tačiau karas lenkams nenusisekė. Prastai parengti, nepakankamai aprūpinami Kazimiero kariai turėjo trauktis, pakriko, pakeliui į Lenkiją pradėjo plėšikauti. Kazimieras dėl to skaudžiai išgyveno.

Pakirto džiova

Nors karališkoje pilyje netrūko pramogų, jis pradėjo jų šalintis. Namiškiams jo pasigedus, tarnai neretai rasdavo jį besimeldžiantį Šv. Stanislovo katedroje. 1481-1483 m. ėmus bruzdėti bajorams karalius Kazimieras išvyko į Lietuvą, tuomet jaunasis Kazimieras apie porą metų ėjo jo pareigas. Pasižymėjo sumanumu, teisingais sprendimais, per jo valdymą buvo sumažintos valstybės iždo skolos, pagerėjo santykiai su Roma. Deja, pradėjo silpti Kazimiero sveikata. Ėmė ryškėti džiovos požymiai. Manoma, dėl jo ypač santūraus gyvenimo, pasninkų ir savęs marinimo.

1483 m. Kazimieras atvyko pailsėti į Lietuvą. Čia kartais pavaduodavo tėvą. Valstybės raštų knygose yra išlikusių jo įrašų. Vilniuje jaunasis karalaitis ypač rūpinosi vargšais, buvo dosnus bažnyčioms, rėmė tėvo įkurtą Bernardinų vienuoliją, garsėjo kaip ištvermingas Kristaus sekėjas. Net naktį nubudęs keldavosi melstis. Susirūpinusi motina neretai jį rasdavo užsnūdusį prie užrakintų katedros durų.

Kol sveikata leisdavo, jis tenkindavosi kietu guoliu. Deja, liga progresavo. Motina karalienė Elžbieta dar ėmėsi iniciatyvos sutuokti Kazimierą su imperatoriaus Fridriko dukterimi, – pasak gydytojų, intymus gyvenimas turėjo padėti karalaičiui įveikti ligą. Tačiau Kazimieras tuoktis griežtai atsisakė.

Ankstyvą 1484 m. pavasarį Elžbieta su sūnumi pro Merkinę rogių keliu išvyko į Krokuvą. Ties Gardinu teko sustoti, nes karalaičio sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Kazimieras mirė būdamas 26-erių. Tėvai mirusį sūnų pervežė į Vilnių ir palaidojo Katedros koplyčioje.

Stebuklingasis Lietuvos raitelis

Tie metai kovų laukuose lietuviams nebuvo sėkmingi. Tapęs Lenkijos karaliumi ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu šv. Kazimiero brolis Aleksandras nesugebėjo organizuoti rytinių LDK sienų apsaugos nuo Maskvos antpuolių.

Kariui nėra didesnės tragedijos kaip kautis pralaimint vieną mūšį po kito. Neatsitiktinai dar XV a. pabaigoje buvo prisimintas žmonių mylėtas dievobaimingasis karalaitis Kazimieras. Paprastiems lietuviams jis buvo kaip vienas saviškių ir kartu kaip tikėjimo, pasitikėjimo Dievu šviesulys. Maldos ir giesmės buvo pradėtos sieti su jo vardu. Amžininkų liudijimais, karalaitis Kazimieras netruko atsiliepti į saviškių maldavimus.

Vienas žymiausių Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis aprašo 1518 m. įvykusį lietuvių mūšį su rusais prie Polocko. Rusų pajėgos buvo daug gausesnės, ir mūsiškiams grėsė pralaimėjimas. Tačiau prieš prasidedant mūšiui netikėtai debesyse pasirodė ant balto žirgo raitelis kapitono uniforma. Kariai iškart atpažino karalaitį Kazimierą ir puolė paskui jį, patraukusį į priešo pusę ties ten, kur buvo Dauguvos brasta. Nesitikėję tokio netikėto manevro rusai sutriko ir po neilgai trukusių kautynių leidosi bėgti. Lietuviai šventė netikėtą pergalę.

To paties Ivinskio teigimu, nuo XVI a. pradžios karalaitis Kazimieras pradėjo garsėti kaip „antimaskoliškos“ kovos simbolis. Apie pustrečio šimto metų Lietuvoje skambėjo giesmė apie stebuklingąjį karalaitį: „Kazimieras šventas iš dangaus atėjo, kurį žalnieriai ant dangaus regėjo.“

Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad lietuvių ir lenkų kariai šv. Kazimiero pagalbos taip pat šaukėsi per Didįjį Šiaurės karą. Paminėtinas ir naujausių laikų eilėraštis malda (autorius poetas Vytautas Mačernis): „O Kazimierai šventasis! / Kai tauta pavojui bus, / Ar išvesi kaip anąsyk / Pergalėn kovos pulkus?“

Šios eilutės parašytos penktaisiais Antrojo pasaulinio karo metais (1944 06 08), iš Rytų grėsmingai artėjant frontui ir antrajai sovietinei okupacijai.

Karalaitį pripažino šventuoju

Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje rašė, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų prie karalaičio Kazimiero kapo. Netrukus į Romą pradėjo plaukti laiškai su pasiūlymais ir prašymais paskelbti Kazimierą šventuoju. Popiežius Leonas pasiuntė surinkti informacijos apie karalaitį vyskupą italą Zakarijų Fereri, kuris aprašė Lietuvos valdovų sūnaus gyvenimą. 1521 m. popiežius Leonas pripažino karalaitį Kazimierą šventuoju. Popiežius Klemensas 1602 m. pakylėjo Šv. Kazimiero minėjimo šventę į aukštesnį liturginį lygį. 1604 m. Vilnių pasiekė specialus popiežiaus raštas ir jo dovanota raudono aksomo vėliava su šv. Kazimiero atvaizdu. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje buvo surengtos šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.