UNESCO Statistikos instituto (USI) duomenimis, daugiausiai mokslininkių moterų, net – 85%, yra Mianmare. Tačiau kodėl 100 šalių, pateikusiose duomenis, sąraše nėra mokslinių tyrimų srityje lyderiaujančių valstybių, tokių kaip Kinija ir JAV? Pažvelkime įdėmiau, kas slepiasi po statistiniais duomenimis.
Remiantis USI duomenimis, moterys sudaro apie ketvirtadalį visų pasaulio mokslo darbuotojų. Tai visai nenuostabu, jei atsižvelgtume į tokias užslėptas užtvaras, kaip taip vadinamos „stiklinės lubos”, kuriomis nuo moterų atsitveria daugelis mokslinių tyrimų institutų ir akademinės mokslo įstaigos.
Tačiau nuostabą kels įdėmiau išanalizuota statistika, kurioje tokie pasaulio lyderiai mokslo tyrimų srityje, kaip Kinija, Didžioji Britanija ir JAV, atsidūrė šalių, kurių „duomenys nepateikti” kategorijoje.
Ar gali būti, kad šios šalys visai nevertina moterų veiklos mokslinėje srityje? O gal tai kokia UNESCO instituto klaida? Laimei, nei viena, nei kita. Paprasčiausiai, šios šalys naudoja tokią duomenų rinkimo metodiką, kuri paprasčiausiai netinka tarptautinei lyginamajai analizei.
Pavyzdžiui, ir USI, ir kitos organizacijos, remiasi statistiniais vyrų ir moterų, dirbančių tam tikroje srityje, duomenimis. Tačiau daugelis ekonomiškai išsivysčiusių šalių apskaitą veda pagal darbo laiko pilnu etatu ekvivalentą. „Tai yra, jie skaičiuoja ne žmones, o darbo pamainas”, – aiškina Ernesto Fernandez Polcuch, USI atsakingas už statistinių duomenų rinkimą mokslo ir technikos srityje.
Tokiu būdu susiklosto paradoksali situacija: remiantis Instituto duomenimis, iš beveik 100 tiriamųjų šalių, didžiausias moterų mokslininkių procentas yra Mianmare ir Lesote (atitinkamai 85% ir 76%), tačiau tokių šalių, kaip Australija ar JAV, duomenys nežinomi.
Disponuoti išsamia informacija neužtenka
Tačiau būtent JAV savo žinioje turi, ko gero, išsamiausius duomenis apie tai, kiek mokslininkų tarpe yra vyrų, kiek moterų, kiek neįgaliųjų, kokia jų etninė sudėtis ir pan. Nacionalinis Mokslo Fondas (NMF) registruoja ne tik moterų, dirbančių mokslo srityje, skaičių, bet ir jų įregistruotų patentų kiekį bei demografinius faktus.
Pavyzdžiui, privačiame mokslininkų ir inžinierių sektoriuje, vadovai vyrai turi vidutiniškai 12 pavaldinių, o vadovės moterys – 9. Pagal NMF duomenis, tarp asmenų, turinčių akademinį laipsnį technikos mokslų srityje, tačiau laikinai nedirbančių ar atleistų dėl šeimyninių priežasčių yra 27% moterų ir tik 1,5% vyrų. Moterys mokslininkės ar inžinierės, lyginant su vyrais, turi pakankamai didelę tikimybę, kad išsiskirs su sutuoktiniais ar gyvenimo palydovais.
Į tokią itin svarbią informaciją, nepaisant to, kad ji visai netinka tarptautiniam lyginimui, būtina atsižvelgti kuriant nacionalinės politikos strategiją. Tuo tarpu daugeliui šalių, tame tarpe ir Europos Sąjungos narėms, galimybė lyginti duomenis atlieka svarbią funkciją harmonizuojant mokslo politiką visos Sąjungos mastu.
„Nėra statistikos – nėra problemų, tačiau nėra ir politikos”, – taikliai pastebėjo daktarė Hilary Rose iš Bradford‘o (Didžioji Britanija) universiteto. – „lieka tik gestikuliacija. Statistika padeda įžvelgti problemas bei nustatyti efektyvius jų sprendimo būdus”.
Ši išvada itin aktuali Austrijai, Vokietijai ir Olandijai, kur, Helsinkio grupės duomenimis, mokslo srityje dirba labai nedaug moterų, o ir apie jas duomenų nėra itin daug. Visai kitokia situacija naujosiose Europos Sąjungos narėse bei asocijuotose šalyse: daugelis iš jų paveldėjo gerą statistinę bazę bei didelį moterų mokslininkų procentą iš buvusių režimų.
Naujų monitoringo sprendimų būtinybė
Helsinkio grupės nariai stengiasi kuo tiksliau nustatyti faktorius, kurių įtakoje moterys ateina ar išeina iš mokslinės srities bei suderinti atitinkamą monitoringą. Statistikai tiria ne tik moterų, dirbančių mokslo srityje, skaičių, bet ir jų mokslinės karjeros vystymasį.
Žvilgterkim, koks vadovaujantį postą mokslo srityje užimančių moterų skaičius? Kad susidarytų bent apytikslis vaizdas, užtenka žvilgterti į mokslo tarybų sudėtį. Tik Suomijoje ir Švedijoje moterų skaičius jose viršyja 40%, po jų seka Didžioji Britanija ir Danija, kur moterys sudaro apie 30% tarybos narių. Tačiau remiantis ataskaitos „Skaičiai apie ją” (She Figures) 2006-ųjų metų duomenimis, daugelyje ES šalių moterų skaičius mokslo tarybose svyruoja tarp 20% ir mažiau nei 10%.
Dar vienas novatoriškas apskaitos instrumentas yra taip vadinamas „stiklinių lubų” rodiklis, leidžiantis palyginti vyrų ir moterų galimybes siekiant aukščiausių pareigų akademinėje veikloje. Schema tokia – kuo didesnis galutinis skaičius, tuo storesnės „stiklinės lubos”, ribojančios moterų karjerą moksle. Geriausi rezultatai pagal šį rodiklį yra Rumunijoje ir Turkijoje (atitinkamai 1,1 ir 1,4), kai bendras ES rodiklis yra 2,1. Storiausios „stiklinės lubos” Maltoje (11,7), kai tuo tarpu antrąją nuo galo vietą užima Lietuva (3,2).
Fernandez Polcuch (USI) tik svajoja apie tokių duomenų rinkimą tarptautiniu lygmeniu. Nors jis niekaip negali įtakoti „stiklinių lubų” rezultatų, greitu metu jo žinioje bus nauji duomenų šaltiniai, inicijuoti bendro USI, Eurostat bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) projekto.
Remdamiesi JAV atliktu tyrimu, šios trys organizacijos sukūrė metodiką, leisiančią tarptautiniu mastu stebėti akademinę mokslo darbuotojų karjerą. UNESCO Statistikos institutas sukūrė anketą, padėsiančią šioje srityje patirties neturinčiom šalim atlikti statistinius tyrimus nacionaliniu lygmeniu. Tokiu būdu pirmą kartą atsiras galimybė palyginti tokius duomenis kaip: vyrų bei moterų, dirbančių besivystančiose ar išsivysčiusiose šalyse, atlyginimų skirtumai arba kiek laiko jiems užtrunka jų kvalifikaciją atitinkančio darbo paieškos.
Eksperimento tikslais šis tyrimas jau buvo atliktas kai kuriose šalyse. Kitos valstybės ruošiasi jį pradėti artimiausiu metu. Tikimasi, kad galutiniai tyrimo duomenys bus paviešinti iki 2008-ųjų metų ir padės žymiai išplėsti statistinius duomenis apie moterų padėtį mokslo srityje bei sumažinti šalių, papuolančių į „duomenys nepateikti” kategoriją, skaičių.