1972 metais pasirodžiusi Italo Kalvino (Italo Calvino) knyga „Nematomi miestai” tuometinėje Italijos literatūroje buvo absoliuti naujovė, gimusi iš rašytojo pažinties su prancūzų literatūra ir su struktūralizmo, „kombinuotosios literatūros” idėjomis. Poetine dvasia spinduliuojantis romanas buvo apdovanotas prestižine Premio Feltrinelli premija.
Dorotėja, Anastazija, Dzora, Maurilija, Hypatija, Chloja, Olivija, Aglaura, Melanija… Apie penkiasdešimt penkis moterų vardais pavadintus miestus Kublai Chanui pasakoja keliautojas Markas Polas. Tų miestų nėra. Jie egzistuoja Marko galvoje, bet didysis totorių imperatorius „jauno venecijiečio klausosi kur kas smalsiau ir įdėmiau negu kitų savo pasiuntinių ar tyrinėtojų”. Nors „nebūtinai tiki viskuo, ką Markas Polas pasakoja regėjęs miestuose, kur lankėsi su diplomatinėmis misijomis”, iš jo žodžių, gestų ir simbolių imperatorius atmintyje dėlioja savo imperiją…
Pasak I.Kalvino, „Nematomi miestai” atsirado iš kelionių užrašų, atsiminimų apie aplankytas vietas, patirtų įspūdžių apibendrinimų. Miniatiūrines paraboles, mikroistorijas jungia du žmonės – klaũsantis (kláusiantis) ir pasakojantis. Kelionių impresijas rašytojas „įspraudžia” į Marko Polo – garsaus XIII a. Venecijos keliautojo ir rašytojo – lūpas.
Pasakojimai apie keistavardžius miestus – tai kelionė po atmintį. Tai neišsipildžiusių troškimų, svajonių ilgesys, atviri klausimai gyvenimui, apmąstymai pačiomis įvairiausiomis temomis: miestai ir dangus, miestai ir mirusieji, miestai ir vardas, tęstiniai miestai… „Miestuose – kaip sapnuose: visa įsivaizduojama gali būti ir susapnuota, bet net ir pats netikėčiausias sapnas tai – rebusas, slepiantis geismą arba jo išvirkščiąją pusę – baimę. Miestai, lygiai kaip sapnas, sukurti iš geismų ir baimių, nors jų diskurso gija – paslaptinga, taisyklės kvailos, o perspektyvos apgaulingos, ir viskas juose slepia savyje kitus dalykus. <...> Miestai irgi manosi esą sukurti iš proto arba iš atsitiktinumo, tačiau nei vieno, nei kito nepakanka jų mūrams atlaikyti. Kuris nors miestas džiugina tave ne savo septyniais ar septyniasdešimt septyniais stebuklais, o tuo atsakymu, kurį pateikia į vieną iš tavo klausimų.” (p. 54-55). Kiekvienas pasakojimas – tai vis kita to paties miesto istorija, vis kitas jo veidas, nes „norėdamas išskirti kitų miestų privalumus, turiu pradėt nuo pirmojo, kuris lieka numanomas. Man jis – Venecija” (p. 105), – sako Markas.
Gražiai knygą recenzavusi rašytoja ir vertėja Inga Tuliševskaitė apgailestauja, „kad lietuviškame knygos vertime kalviniška teksto magija, svaigi minčių tėkmė, poetinė dvasia kiek suvargusi”, tačiau teigia, kad „paėmęs į rankas šį nediduką, dailiai išleistą tomelį ir pasinėręs į jo minčių gelmes, užsimiršęs iškeliauji drauge su Marku Polu į nematomus miestus, regi juos, laimingus ir nelaimingus, dvelkiančius meile ir ilgesiu, gyvus ir mirusius, aplankai visus – tuos, kurie metams bėgant vis dar sugeba suteikti pavidalą troškimams, ir tuos, kurie troškimus sunaikina.” Pritariu.