Bangos žudikės

Žinoma nemažai atvejų, kai bangos, galinčios siekti net iki 60 metrų, sudaužo ar netgi nuskandina didžiulius laivus.

Ypatingą griaunamąją jėgą turi žemės drebėjimų sukeltos vadinamosios cunamių bangos. Šios labai ilgos bangos, vandenyne beveik nepastebimos ir laivams žalos nedaro. Jos pavojingos tik prie kranto, nes staiga ima kilti didelė banga.

Yra dar viena bangų rūšis, kuri, skirtingai nuo cunamių, labai pavojingos atviroje jūroje. Tai vadinamosios bangos žudikės. Jūrininkai teigia, kad visiškai negalima numatyti, kada ir kur jos atsiras. Tos bangos yra tarp paslaptingiausių laivų avarijų priežasčių. Jos pavojingos net ir patiems didžiausiems laivams.

Superbangos ketera gali siekti 30 metrų. Tai lengva įsivaizduoti, nes toks yra 9 aukštų namas. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad bangų žudikių aukštis gali siekti net 60 metrų. Tokių bangų dažniausiai būna prie pietrytinio Afrikos kranto tarp Durbano ir East Londono. Čia teka Agulhaso galinga jūros srovė. Tačiau panašios bangos atsiranda ir kituose vandenynų rajonuose.

Banga „iškando“ priekį

Pateiksiu keletą laivų susidūrimų su superbangomis pavyzdžių. 1974 metų gegužės 17 dieną norvegų tanklaivis „Wilstar“ per audrą Agulhaso srovės zonoje tapo superbangos auka. Techniškai tvarkingas, pakrautas laivas, susidūręs su šia banga, neteko trečdalio laivo priekio. Laivui pavyko pasiekti artimiausią uostą. Jo remontas kainavo per milijoną dolerių. Laivo priekis buvo lyg iškąstas, plieniniai 2,5 cm storio denio lakštai buvo suraityti.

Štai ką papasakojo laivo kapitonas: „Plaukėme prieš bangas. Galima sakyti, kad jos puldavo mus serijomis – beveik tiksliu ritmu, kas septinta ar aštunta būdavo žymiai aukštesnė ir stipriau trenkdavo į laivo korpusą, bet ypatingo pavojaus nesukeldavo. Jau apsipratome su tuo ritmu. Tačiau viena serija nustebino. Nebuvo bangos, bet buvo kažkas baisiau – atsivėrė didžiulė duobė ir laivo priekis pradėjo smigti žemyn. Tuo metu iš „duobės“ kitame krašte jau artėjo vandens siena. Banga jos nepavadinsi. Tai buvo statmena vandens siena, kuri užpylė visą laivo priekį. Tokio laivo drebėjimo iki šiol dar niekada nebuvau jautęs. Keletą sekundžių mintys tarsi sustojo, liko vienas klausimas: išnirsim ar ne. Išnirę nustėrome – denio plieniniai lakštai buvo nuplėšyti ir suglamžyti lyg popieriaus skiautės…“

Laivą užpylė vanduo

Dar viena to gamtos fenomeno auka tapo keleivinis garlaivis „Edinburgh Castle“. 250 metrų ilgio laivas plaukė prieš pietvakarinių 7 balų audros vėją ir bangas. Retsykiais laivo priekis panirdavo iki pat inkaro kliuzų ir vanduo užpildavo denį.

Kapitonas – patyręs jūrininkas nutarė pasitraukti arčiau kranto, nors Agulhaso srovė pridėdavo 4-5 mazgus. Arčiau kranto gylis buvo iki 150 metrų, todėl bangos turėjo būti ne tokios grėsmingos. Pakeitus kursą, siūbavimas pasidarė normalus, bangų ilgis siekė 50 metrų, laivo priekis ritmiškai tai pakildavo, tai nusileisdavo, korpusas ypatingų smūgių negaudavo.

Staiga bangos ilgis padvigubėjo, ir laivas pradėjo leistis nuo bangos šlaito beveik 30 laipsnių kampu. Tiksliau, ne leidosi nuo bangos – jis tiesiog smigo į vandenyno gelmes. Priekis įsirėžė į vandens sieną ir per visą laivą persirito 5-6 metrų aukščio banga. Atrodė, amžiai praėjo, kol denis numetė tą mirtimi alsuojančią naštą. Tik stebuklas padėjo, kad laivas į uostą grįžo be žmonių aukų.

Ištyrė superbangas

Dar XX amžiaus pradžioje Agulhaso srovės rajonas pradėjo dominti okeanografus. Paaiškėjo, kad tam tikromis sąlygomis tarp 100-200 bangų atsiranda viena, kurios formos ir matmenys žymiai skiriasi nuo normalių vandenyno bangų.

Laivas, pakliuvęs ant tokios bangos keteros, pradeda šliuožti žemyn vis didėjančiu greičiu (kaip su rogutėmis nuo kalniuko) ir apačioje susiduria su vandens siena. Po to lieka tik dvi galimybės: laivas pajėgia nusimesti tūkstančius tonų vandens ir išneria arba vandens masė sugniuždo plieninį korpusą ir jis paskandinamas. Avarija įvyksta taip greitai, jog jūrininkai nespėja nei gelbėjimo plaustų numesti, nei radijo pagalbos šauksmo nusiųsti. Apie gelbėjimo valčių nuleidimą net ir kalbos negali būti. Kapštato (Cape Towno) universiteto okeanografijos skyriaus profesorius J.K.Melioris daug metų stebėjo ir tyrinėjo Agulhaso rajono bangavimą. Mokslininkas teigė, kad superbanga gimsta tik esant konkrečioms sąlygoms. Tai įvyksta tada, kai šiaurės rytų (NE) vėjas staiga keičia kryptį į priešingą, t.y. tampa pietvakariniu (SW) ir sustiprėja iki audros. Tada atsiranda sąlygos susilieti dviem bangoms. Jos išauga į vieną didelę ir pavirsta superbanga.

Tiltelyje budintis šturmanas tą mirtimi dvelkiančią bangą pastebi tik tada, kai laivas pradeda smegti gelmėn. Todėl patariama: vos pradėjus reikštis panašioms sąlygoms, keisti laivo kursą ir artėti prie kranto, kur sumažėjus gyliui tos bangos nepajėgia išaugti iki grėsmingų dydžių.

Pasaulio vandenynuose žinomos ir kitos panašios vietos, kuriose yra pavojus susitikti su bangomis žudikėmis. Tai ir vandenys, plaunantys pietvakarių Afrikos krantus, Karibų jūros baseinas, akvatorija Azorų salų vakaruose, Aliaskos pakrantės vandenys ir Havajų bei japonų salynų rajonas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.