Klaipėdiečių grupė „Funk U” savo pavadinimu, ginkdie, nenori įžeisti gerbiamos publikos klausos! Atvirkščiai – su šypsena siūlo nuotaikingos fanko muzikos porciją.
Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros auklėtiniai, prieš keturis mėnesius susibūrę į kolektyvą, tikisi lietuviškos muzikos reabilitacijos ir per gyvenimą drąsiai žengia fanko ritmu.
Dainius (mušamieji), Justas (klavišiniai), Valdas (trombonas), Vaidas (gitara), Dima (trimitas) bei Adomas (saksofonas) teigia, jog lietuviai nesupranta džiazo paprasčiausiai todėl, kad jo nepažįsta. Jie pasiryžę pildyti šią tautiečių išprusimo spragą savo veikla.
Studijuojantiems Menų fakultete nesukurti savo grupės, ko gero, yra nonsensas, ar ne?
Dima: Na, „Funk U” susikūrimas buvo visiškai spontaniškas ir netikėtas. Po paskaitos kažkada susirinkome pagroti ir pamatėme, jog tai daryti mums pavyksta visai neblogai. Dinderį mušėme ir nusprendėme kažką nuveikti rimčiau.
Justas: Be to, reikėjo programos groti klubuose ir baruose. Nors pradžioje turėjo būti trio… Kad didesnius pinigus gautume, – juokiasi. – Visus bendraminčius priėmėme demokratišku būdu. Pagrojimų kartu buvo ne vienas, juk pažįstami esame kelerius metus. Dar kažkur labai stipriai pasireikšti nespėjome, tik siaubiame pajūrio kraštą. Dabar mums pats žydėjimo metas, – juokiasi visi.
Nepasikuklinote ir į save dėmesį bandote atkreipti skambiu žodžių junginiu, primenančiu puikiai žinomą anglišką keiksmažodį…
Dima: Padarėm programą, laukia pirmas debiutinis koncertas, o pavadinimo nėra. Ką tada daro grupė? Sėda prie apskrito staliuko su alum. Taip ir išsirutuliojo viskas. Originalus pavadinimas tik padeda mus geriau įsiminti. Būna, koncertų metu ne taip išgirsta… Bet nieko pikto neturime galvoje.
Dainius: Tai gerų emocijų palinkėjimas visiems klausytojams. Be to, fankas yra muzikos stilius, kurį grojame.
Kodėl šiais komercijos ir verslo laikais jaunimas dar stoja į muzikines specialybes?
(Klausimą palydi sunkūs atodūsiai.) Adomas: Čia tik Lietuvoje tam tikra muzika atrodo undergroundas ar šešėlinė kūryba, bet kitose šalyse ėjimas į džiazo klubą yra toks pat natūralus kaip mūsų krašte – apsilankymas E. Kučinsko koncerte. Kol kas esame tik idėjinė grupė, kuri nori keisti nuomonę apie muzikos supratimą.
Dima: Bandysime reabilituoti supuvusią visuomenę bei kultūrą. Kol mes jauni ir esame idealistai – galvojame būtent taip.
Ar tiesa, kad Menų fakultete studijuojantis jaunimas čia praktiškai ir apsigyvena?
Choru: Taip, ir tai visiškai normalu. Diena iš dienos grojame, nes tik per praktiką visko išmoksime. Tai po truputį tampa liga, nes kiekvienas turi savo idealą ir bando pasiekti jo lygį. Sportininkas treniruojasi sporto salėje. Taip ir mes turime palaikyti muzikinę formą. Po paskaitų namo neskubame.
Džiazas neturi rėmų. Mes negrojame ypač sudėtingo džiazo. Daugiausiai muzikuojame fanko ritmais, bet ir čia galime rasti „latino”, soulo ar svingo elementų. Mums fankas reiškia viską – ir muziką, ir gyvenimo būdą, galiausiai jis mus suvienijo. Be to, visa kūryba vyksta su „bajeriais”. Gyvenam mes linksmai.
Ar nenorėtumėte į savo vyrišką kompaniją įsileisti moteriškos dvasios?
Adomas: O, čia būtų panašiai, kaip į vilkų aptvarą įleisti avelę, – juokiasi visa grupė. – Su mergina sunku būtų. Juk ir šaukti ant jos negalima, ir muštis negražu. O mes pasiginčyti dėl muzikos mėgstame.
Dainius: Kažkada esame per Naujuosius metus koncertavę su vokaliste, nes taip reikėjo. Bet mūsų kūriniai daugiau instrumentiniai. Jau pats grojimo stilius diktuoja tai.
Dima: Bet jei norėsime į savo kolektyvą priimti panelę, mes jums apie tai pranešime, – juokiasi. – O šiaip, manau, kad mums geriau tiktų vyrukas. Tik labai sunku rasti šiam stiliui tinkantį vyrišką balsą. Žinoma, nereikia sakyti, kad mergina mūsų kompanijoje būtų smerkiama. Jei rastume bosistę, į grupę mielai priimtume. Tik kad nėra jos…
Kodėl Lietuvoje viskas yra atvirkščiai? Per televiziją rodomi ir daug gerbėjų turi nevykėliai, o kokybišką muziką grojantis jaunimas priverstas sėdėti rūsiuose?
Dima: Aš dėl visko kaltinu A. Valinską. Taip galite ir parašyti. Taip, tai komercija, ir jis iš to uždirba. O apie dabar jaunimo grojamą muziką jis nežino nieko. Mes ant jo ir pykstame ne todėl, kad jis gudrus ir uždirba didelius pinigus, o todėl, jog jam neįdomu, kas dedasi kitame pasaulyje. Mes nesmerkiame ir kitų stilių. Bet kas, kas yra profesionalu, nėra blogai. Bet turi būti kažkoks pasidalijimas, eterio procentas tokioms grupėms kaip mes. Mes vaidiname labai didelius patriotus, bet patys iš Lietuvos padarome š…
Justas: O tuo fanko ritmu, kuris savitai lietuviškai skamba, galėtume pasirodyti kitokie. Bet tokie, kaip A. Valinskas, dabar mus išgirdę sakytų, kad mes verkiame ir esame kvailiai, nesugebantys užsidirbti. Neverkiam mes. Tiesiog jie, turėdami didesnes galimybes ir pinigus, užtveria kelią kitokiai muzikai. Lietuviška muzika jau taip nusirito, kad pasiekė dugną. Taip kad dabar belieka kilti. Ir ji pakils kada nors.
Jūsų ambicijos? Tik nesakykit, kad nenorit iš to gyventi. Galiausiai gerai muzikai ir instrumentų gerų reikia.
Justas: Pirmiausia gerai muzikai reikia žmogaus profesionalo. Būgnai už 100 000 litų nieko neišgelbės. Jau geriau tada puodais groti. Tačiau pastebima kita tendencija. Kuo muzikantas groja geriau, tuo jis labiau gėdijasi prašyti už pasirodymą kažkokios sumos pinigų. Jis gerbia savo klausytoją ir save, suprasdamas, kad turbūt dar daug ko turi mokytis. Arba už jį tai darančių geriau yra labai daug.
Jei rimtai, tiesiog norime, kad mus kažkas girdėtų, norime turėti savo klausytoją. Kol kas muzikuojame iš idėjos, tačiau ir honorarų neatsisakome. Didžiausias džiaugsmas, kai patinkame kitiems. O menininkų žmonos ir vaikai skursta, nes visos lėšos skiriamos instrumentams.
Turite ką dar pasakyti skaitytojams?
Choru: Žinoma – „funk you very much”!