Greit pajūryje mutantai rinks iprito drebučius…

Tarptautinės organizacijos „Helkom” (Helsinkio komisijos Baltijos jūros apsaugojimo klausimais) duomenimis, per pastaruosius kelerius metus vien danų žvejai 362 kartus tinklais iš jūros ištraukė aviacijos bombų bei statinių ar net cisternų su ipritu. Anot mokslininkų ekologų, dabar Baltijos jūroje jau teliūškuoja daugiau kaip 4 tūkstančiai tonų iprito…

Iš pradžių – truputis pamokomos istorijos. 1915 metų pavasarį Vakarų fronte ilgai nebuvo permainų. Anglų ir prancūzų kariuomenė vis atmušinėjo vokiečių atakas. Buvo laikas imtis ryžtingų priemonių. Ir balandžio 22 dienos vakarą virš vokiečių pozicijų prie Ipro upės pasklido žalsvas debesis. Nešamas vėjo jis tyliai nuplaukė Vakarų kryptimi. Grėsmingas dujų valktis sruvo pažeme, skverbėsi į apkasus bei priedangas.

Tą dieną vokiečiai paleido 180 tonų chloro. Per šią dujų ataką žuvo 5 tūkstančiai žmonių, invalidais tapo 10 tūkstančių. Po savaitės vokiečiai pakartojo mirtiną ataką: į vakarus nuo Varšuvos fosgeno ir chloro mišinį panaudojo prieš rusus. Žuvo 1200 žmonių, keli tūkstančiai tapo invalidais.

Ką turėjome, tebeturime

Pirmojo pasaulinio karo metais kovojančios šalys pagamino 180 tūkstančių tonų cheminių ginklų, iš jų panaudota buvo 125 tonos. „Kovinį krikštą” perėjo daugiau kaip 40 nuodingųjų medžiagų rūšių. Nukentėjo milijonas 300 tūkstančių žmonių.

Išgąsdintos tokių pribloškiamų skaičių, 1925 metų birželio 17 dieną didžiausios pasaulio šalys Ženevoje pasirašė protokolą, draudžiantį kare naudoti dusinamojo, nuodingojo poveikio ir kitokias panašias dujas bei bakteriologines priemones. Šį dokumentą vėliau ratifikavo per 100 valstybių. Tačiau kai kurios šalys ne tik neatsisakė cheminio ginklo gamybos, bet ir tebenaudojo jį karo lauke. 1935 metais Italija didelėmis pajėgomis kelis kartus atakavo Etiopiją – tada nuo cheminio ginklo žuvo 250 tūkstančių žmonių. 1937-1943 metais Japonija nuodingąsias medžiagas naudojo prieš kinus – ir karius, ir taikius gyventojus.

Cheminių kovinių medžiagų kaupimo bumas suaktyvėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Kovojančios šalys pagamino daugiau kaip 600 tūkstančius tonų cheminių bombų, sviedinių ir minų, užtaisytų nuodingosiomis medžiagomis. Laimė, tais metais jos nebuvo plačiai naudotos. Tačiau pavienių atvejų pasitaikė: 1942 metų kovą Kryme panaudojęs cheminį ginklą vermachtas sunaikino apie 10 tūkstančių žmonių.

1942-ųjų pavasarį Maskvą pasiekė žvalgybos pranešimas. Jame buvo sakoma, kad artimiausią vasarą Vokietija ketina fronte panaudoti savo slaptą ginklą – naujausias nuodingąsias medžiagas. Grasinimai atrodė rimti. Trečiojo reicho arsenaluose buvo sukaupta amunicijos su ipritu, liuizitu, alamotitu, fosgenu, lifostenu. Vokietijos pramonė išmoko gaminti tabuną ir zariną, zomano gamyba pradėta tik karo pabaigoje. Cheminės aviacijos bombos, sviediniai, minos, fugasai, rankinės granatos, nuodingųjų dūmų granatos, mašinos vietovei apnuodyti – visa tai buvo vokiečių armijos arsenale. Jos generalinis štabas savo strategiją nustatė dar 1937 metais: „Mes neturime naudoti naujų nuodingųjų medžiagų atskirai ir nedideliais kiekiais. Tokios nuodingosios medžiagos turi būti panaudotos žaibiškai, netikėtai, lemiamoje vietoje ir plačiu frontu”.

Tarybų Sąjunga perspėjo Vokietiją, kad jei ji ryšis masinei cheminei atakai, bus imtasi adekvačių priemonių. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas birželio 5 dieną paskelbė, jog taip elgsis ir sąjungininkai. JAV ir Anglija 1942-ųjų pradžioje buvo pasirengusios gaminti didelio toksiškumo organinio fosforo medžiagas.

Plataus masto cheminio karo Hitleris nesiryžo pradėti. Taip nuo kankinamos mirties buvo išgelbėti dešimtys milijonų žmonių. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, cheminio ginklo grėsmė nesumažėjo ir dabar. Nuodingasis Antrojo pasaulinio karo paveldas graso užnuodyti gyvenimą dabartinei kartai.

Vanduo paslepia viską?

1970 metais vienoje karo ligoninių gulėjęs dabar velionis admirolas V.Tribucas palatos kaimynui papasakojo apie vermachtui priklausiusio cheminio ginklo nuskandinimo operacijas. Tais laikais tokia informacija buvo itin slapta.

Potsdamo konferencijos nutarimu visi trofėjiniai cheminiai ginklai turėjo būti sunaikinti. Tačiau nei nugalėtojai, nei nugalėtieji neturėjo saugių jo naikinimo technologijų. Taigi atskirose zonose cheminius ginklus naikino okupacinė valdžia. Tarybiniai mokslininkai vadovybei rekomendavo Vakarų Vokietijoje rastus ginklus nuskandinti Atlanto vandenyne, 200 mylių nuo Farerų salų. To ketinimo įvykdyti nepavyko: TSRS neturėjo specialių priemonių, leidžiančių gabenti nuodingąsias medžiagas ir audros sąlygomis. Tada karinė vadovybė pasiūlė palaidoti jas Baltijos jūroje. 1946 metais į Volgasto uostą netoli Penemiundės 42 traukinių sąstatais, laikantis visų saugumo priemonių, buvo atgabenta 35 tūkstančiai tonų Trečiojo reicho „palikimo” – cheminių kovinių medžiagų.

Tarybų Sąjungos armijos vadovybė anglų zonoje išsinuomojo prekinius laivus, galinčius gabenti po 200-300 tonų. Ekspedicijai vadovavo patyręs jūrų karininkas trečiojo rango kapitonas K.Terekovas. 1947 metais nuo birželio 2 iki gruodžio 28 dienos Baltijos jūroje buvo nuskandinta 35 tonos cheminių ginklų. Dar 5 tonos atgulė jūros dugne už 65-70 mylių į pietvakarius nuo Liepojos uosto, 30 – piečiau Kristianseno salos, į vakarus nuo Danijai priklausančios Bornholmo salos.

Vakarų Vokietijoje anglų ir amerikiečių kariuomenės rasti cheminiai ginklai (iš viso apie 240 tūkstančių tonų) 1945 metų pabaigoje ir 1946-ųjų pradžioje buvo pergabeni į laikinas saugyklas netoli Vokietijos Kylio bei Emdeno uostų. Ten pat buvo suvežti ir pasenę vokiečių bei anglų laivai, dideli keleiviniai laineriai, iš visos Europos surinkti laivai, rimtai nukentėję per bombardavimus. Vienais duomenimis, tokių transporto priemonių buvo 42, kitais – netoli 50-ies. Dešimtys laivų, prikrautų cheminių bombų, sviedinių bei minų ir talpyklų su nuodingosiomis medžiagomis, pačios ar buksyruojamos pasiekė nuskandinimo vietas. Šešiose Europos akvatorijose jūros dugne liko gulėti 302875 tonos nuodingųjų medžiagų. Be to, 120 tūkstančių tonų anglų cheminių ginklų ilsisi nenustatytose Atlanto vandenyno vietose ir vakarinėje Lamanšo sąsiaurio dalyje.

Vokietijos nugalėtojai buvo savo laiko žmonės. Jie nemąstė apie ekologines savo veiksmų pasekmes. Tačiau ipritas, pavyzdžiui, itin toksiškas lieka ilgus dešimtmečius. 1941-aisiais JAV Edžvudo arsenale nelegaliai buvo palaidota partija iprito. Po trisdešimties metų atkasus tą vietą paaiškėjo, kad jo savybės nė kiek nepakito – praėjus pusei amžiaus nuo iprito prasiskverbimo į dirvą žmonės nukentėjo nuo jo likučių. Ipritas pavojingas ir sąveikaudamas su jūros vandeniu. Kanados mokslininkų duomenimis, mišinys, susidaręs dėl iprito hidrolizės, išlaiko toksines savybes kelis dešimtmečius. 1970-aisiais būtent nuo šios medžiagos, paskandintos Japonijos pakrantės vandenyse, nukentėjo nemažai žmonių.

Liuizito savybės panašios kaip iprito, bet toji medžiaga dar ir organinis arsenas, taigi praktiškai visi jos transformacijos produktai ekologiškai pavojingi. Beje, rusų mokslininkai 1995 metais pasiūlė biologiškai kontroliuoti arseno koncentraciją žuvyse, gaudomose Europos akvatorijose. 1990-ųjų kovą Baltosios jūros pakrantėje buvo rasta dešimtys tūkstančių žuvusių krabų bei midijų, daugiau kaip 6 tūkstančiai jūros žvaigždžių. Tyrimai parodė, kad beveik visi jūros gyventojai žuvo nuo iprito. Esmė ta, jog 1950 metais Baltojoje ir Barenco jūrose buvo nuskandinta keli tūkstančiai vienetų trofėjinės vokiečių, rusų, rumunų ir japonų armijų cheminės amunicijos.

Maudymasis chemikalų jūroje

Rusijos kariniuose archyvuose liko slaptų dokumentų, susijusių su cheminio ginklo nuskandinimu dviejuose rajonuose. Neseniai Gynybos ministerija juos išslaptino.

Konsultuodamiesi su Mokslų akademija ir strateginės ginkluotės sistemų kūrėjais keli mokslininkai parašė nedidelę monografiją: bandė pagrįsti ekologinės katastrofos, kurią gali sukelti nuskandintos nuodingosios medžiagos, grėsmę ir pasiūlė problemos sprendimo būdą. Tyrinėjimais susidomėjo žymiausias britų žvalgybos tyrinėtojas Filipas Naitlis. 1992 metais Londono žurnale „Sunday Times Magazin” buvo publikuotas reportažas „Mirtini šiukšlynai”, kuriame pirmą kartą parodytos Tarybų Sąjungos nuskandinto cheminio ginklo vietos. Kiek ir kur tokių ginklų palaidojo JAV bei Anglija, duomenų nebuvo. Tiesą atskleisti padėjo tas pats F.Naitlis.

1993 metais 180 valstybių, taro jų Rusija ir JAV, pasirašė konvenciją, draudžiančią kurti, gaminti, kaupti ir naudoti cheminį ginklą. Konvencijos dalyviai įsipareigojo per trejus metus po ratifikavimo imtis naikinti nacionalines cheminių ginklų atsargas, o praėjus 10 metų visiškai juos likviduoti. Tačiau kovinėmis priemonėmis šiuo atveju laikomi tik cheminiai sviediniai, antžeminėse kapvietėse palaidoti po 1977-ųjų sausio 1-osios arba nuskandinti po 1985-ųjų sausio 1-osios. Cheminio ginklo, kuriuo armija nebeginkluojama anksčiau, deklaruoti nereikia. To pavojingo sprendimo motyvus suprasti nesunku: NATO ir TSRS ne tik laidojo cheminius ginklus nacionalinėse teritorijose, bet ir skandino juos neutraliuose vandenyse.

Taigi dabar laivai su nuodingosiomis medžiagomis jūros dugne jau pragulėjo daugiau kaip 50 metų. Jų korpusai surūdijo 70-80 procentų. Greitu laiku reikia laukti pasirodant teršalų. Kiek jie bus pavojingi?

1992 metais rusų mokslininkai atliko Baltijos jūroje TSRS nuskandintų ginklų analizę. Jų nuomone, pirmasis juntamas iprito išmetimas laukiamas po 60 metų, antras – praėjus 125 metams nuo nuskandinimo. Per antrąjį periodą bendra nuodingųjų medžiagų jūros vandenyje koncentracija prie Liepojos gali sudaryti 550 tonų (90 procentų visų tame rajone nuskandintų medžiagų), prie Bornholmo salos – apie 6 tūkstančius tonų (85 procentai). Pavojingiausios tų medžiagų – ipritas, kurio didžioji dalis jūros dugne atsidurs nuodingų drebučių pavidalu.

Priminsime, kad tie tyrimai apėmė vien „tarybinę” cheminių ginklų dalį, o ji sudaro vos 12 procentų bendro trofėjinių cheminių ginklų kiekio. Kitos bombos, sviediniai ir minos kartu su laivais ilsisi Skagerako bei Kategato sąsiauriuose, keldami didžiausią grėsmę Europos pakrančių akvatorijoms. Skagerako sąsiauryje, 600-700 metrų gylyje, norvegų tyrinėtojai rado 15 laivų su cheminėmis medžiagomis. Dar 9 aptiko švedų mokslininkai. Tie laivai paskandinti 200 metrų gylyje.

Silkė iprito drebučiuose

Turimais duomenimis, vokiečių cheminių bombų korpuso storis buvo 6 mm, artilerijos sviedinių – nuo 8,9 iki 13,1 mm. Jų irimo jūros vandenyje greitis – nuo 0,11 iki 0,13 mm per metus. Cheminių aviacinių bombų korpusai nuo vandens slėgio tuoj tuoj suirs. Nuodingosios medžiagos pradės skverbtis į Baltijos jūrą, kaupsis augaluose, planktone ir žuvyse.

Giluminės Skagerako sąsiaurio srovės teka rytų kryptimi, paviršinės – į Šiaurės jūrą. Kategato sąsiauryje irgi yra giluminių rytų kryptimi bei paviršinių vakarų kryptimi tekančių srovių. Į jūrą patekusios pavojingos medžiagos bei jų hidrolizės produktai kurį laiką cirkuliuos Baltijos akvatorijose, o tada paviršinių srovių nešamos keliaus į Šiaurės jūrą. Dabar Baltijos jūroje kasmet sugaunama apie 2,5 mln. tonų žuvies. Didžioji jos dalis gali būti jau užteršta nuodais.

Pirminė analizė rodo, kad plataus masto Europos pakrančių vandenų užteršimas nuodingosiomis medžiagomis prasidės šio dešimtmečio pabaigoje ir truks ilgus dešimtmečius. Sveikatai pavojingi chemikalai nedideliais kiekiais pradės kauptis augaluose, zooplanktone ir žuvyse. Tačiau masinių mirčių turbūt nebus, nes žuvys sugeba prisitaikyti prie sunkių gyvenimo sąlygų. Tokios adaptacijos pavyzdys – žuvis, gavusi Tribolodon hakonesis pavadinimą. Ji gyvena ir dauginasi rūgščiame ežere, susidariusiame vieno ugnikalnio Japonijoje krateryje.

Bornholmo įduba labai populiari ir tarp danų, ir tarp švedų žvejų. Tačiau žvejoti ten itin pavojinga – būtent šiose vietose išbarstyti dugne guli artilerijos sviediniai, bombos, statinės ir konteineriai. Jei tralai neardytų jūros dugno, mokslininkai ne taip jaudintųsi dėl galimo staigaus cheminių medžiagų išmetimo į paviršių, tačiau įduboje žvejojama dieną naktį.

Trofėjinių cheminių ginklų nuskandinta ir prie Kaliningrado, ir Gdansko įlankoje. Tuose rajonuose irgi aktyviai gaudomos žuvys, nors navigaciniuose žemėlapiuose yra atitinkami perspėjamieji ženklai. Beje, ipritu ir jo irimo produktais mielai maitinasi mikroorganizmai. Per juos medžiagos patenka į planktoną, kuriuo maitinasi žuvys, krevetės ir ruoniai. Žuvys, tarp jų ir tos, iš kurių gaminami šprotai, mėgsta plaukioti būtent cheminių ginklų nuskandinimo rajonuose.

Reikėtų paminėti dar vieną faktą: Baltijos jūros plotas – maždaug 400000 kvadratinių kilometrų ir ji gana sekli (vidutinis gylis sudaro apie 50 metrų), atskirta nuo Atlanto vandenyno, tad vanduo joje visiškai pasikeičia tik per 27-erius metus. Vadinasi, cheminėms medžiagoms išsiliejus į vandenį žus visa, kas gyva. 80 milijonų žmonių, gyvenančių šešiose Baltijos šalyse, tai bus nebe ekologinė nelaimė, o nacionalinė ekologinė katastrofa.

Rusų genetikas profesorius V.Tarasovas padarė slogias išvadas. Jis nustatė, kad nuodingosios medžiagos, per maisto grandinę patekusios į žmogaus organizmą, turi ne tik toksinį, bet ir mutageninį poveikį. Kaip ir radiacija, mutagenai sukelia žmonių somatinių bei lytinių ląstelių pakitimus. Somatiniai pakitimai skatina piktybinių auglių vystymąsi, o lytinių ląstelių mutacijos lemia, kad vaikai gimsta turėdami ydas. Apnuodijimo sukelti genetiniai pakitimai negrįžtami, vadinasi, mutacijos iš genofondo nebedings. Paveldimi ateinančių kartų defektai gali būti tokie žymūs, kad jų nepavyks pašalinti net naujausios kartos vaistais. Dabar nuo neigiamo ekologinio poveikio planetoje kasmet miršta 1,6 milijono žmonių. Po kurio laiko tą liūdną statistiką papildys europiečiai.

Mirties priežastys nenustatytos…

Pstaraisiais metais Rusijos teritorijoje vis dažniau kyla keistos epidemijos. Specialios komisijos kviečiasi geriausius ekspertus, kad būtų išaiškintas „iks faktorius”, tačiau daugeliu atvejų tyrimai neduoda jokių konkrečių rezultatų.

Sveikas protas sufleruoja, kad galimi tik du variantai: arba mokslininkai visiškai bejėgiai ir nesugeba adekvačiai vertinti ekologinės situacijos, arba žmonės atvirai apgaudinėjami slepiant tikras įvykių priežastis.

Vis dažniau fiksuojamas genetinių defektų ir vėžinių susirgimų padidėjimas tarp Baltijos šalių gyventojų. Vienas oficialių paaiškinimų – esą tai radioaktyviojo debesies, kadaise atslinkusio nuo Černobylio, padariniai. Tačiau tikrosios priežastys kitokios: nuodai Baltijos jūroje.

„Dujų karaliumi” pramintas ipritas labai toksiškas ir gali prasiskverbti net per guminius drabužius. Dar pavojingesnis liuizitas. Abi šios medžiagos beveik netirpsta vandenyje, už jį sunkesnės, tad ištekėjusios iš nuskandintų talpyklų jūros dugne sudaro nuodingas balas. Tačiau ipritas ir liuizitas labai gerai tirpsta naftos produktuose bei alyvoje – šiomis medžiagomis Baltijos jūra itin užteršta. Naftos dėmės kaip kempinė sugeria ipritą bei liuizitą ir tą nuodingąjį įdarą išnešioja visur. Šiandien jau nustatyta, jog viltys, kad ipritas su laiku suirs, niekinės: po vandeniu tie nuodai puikiausiai išsilaiko metų metus ir nepraranda toksinių savybių. Kad jie suirtų, reikėtų jūrą… užvirinti pridėjus aitriųjų šarmų bei ploviklių!

Neką geresnis ir liuizitas. Nos jis ir skyla vandenyje, virsta ne mažiau toksine netirpia medžiaga. Be to, liuzite yra arseno, kuris kaupiasi planktone ir vėliau patenka į žuvų organizmą. Ir ipritas, ir liuzitas net menkutėmis dozėmis sutrikdo genų veiklą ir sukelia ligas, primenančias spindulinę ligą. Tai paaiškėjo tik po to, kai tonų tonos nuodingųjų medžiagų atsidūrė jūros dugne…

Medikai ne kartą skelbė pavojų dėl odos ligų, kylančių išsimaudžius Baltijos jūros Suomių įlankoje. Tačiau sieti jas vien su cheminio ginklo kapvietėmis kol kas neišeina. Specialistai bejėgiškai skėsčioja rankoms negalėdami paaiškinti nei ligų kilmės, nei žmonių mirties priežasčių. Vadinasi, ekologinė situacija tapo nebekontroliuojama. Šiandien mus šienauja faktorius „x”, rytoj gal atsiras faktoriai „y” ar „z”, kuriems bus vieni niekai sunaikinti visą gyvybę žemėje…

Jei tų paslaptingų įvykių įminimas guli kokiame nors įslaptintame seife – tai geriausias variantas. Vadinasi, dar ne viskas prarasta, yra vilties, kad blaivus protas privers atsiverti geležines duris, viskas bus paaiškinta ir daugiau nepasikartos.

Tačiau daug blogiau, jei, stimuliuojama slaptumo sistemos, gamtoje prasidėjo nekontroliuojama nuodingųjų medžiagų sintezė. Tokiu atveju žmogui, „šokusiam nuo dangoraižio stogo”, kristi beliko kelios sekundės…

E. LIpskienė