Žiema paprastai traukiasi nenoriai. Pavasaris, pirmosios jo savaitės – gana sudėtingas periodas vairuotojui. Nors kažkodėl nemažai žmonių įsitikinę, kad vairavimo technika pabjurusiais keliais nedaug kuo skiriasi nuo įprastinės. Tačiau be tam tikrų įgūdžių ir nedidelėje klampioje vietoje galima taip „atsisėsti”, kad prireiks net traktoriaus…
Klampius kelius, esančius toliau nuo asfaltuotų magistralių, galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: „problemiškas gruntas” ir įvairūs nusileidimai bei pakilimai. Įveikiant kiekvieną iš jų, reikia žinoti keletą jau patikrintų būdų.
Sudėtigas gruntas
Tokiam priklauso smėlis (sausas byrantis arba birus šlapias), brastos, pelkėtos vietos, slidūs ruožai (molis, pusmolis, juodžemis) ir akmeniniai kieti keliai.
Prieš važiuojant į smėlėtą paplūdimį rekomenduojama padangose sumažinti oro slėgį iki 0,9-1 atmosferos ir judėti lėtai, įjungus žemesnes pavaras. Jei leidžia mašinos galimybės, neblogai būtų įjungti apsukas mažinančią pavarą. Vietose, kur itin birus smėlis, neverta keisti judėjimo krypties, kad nedidėtų ir taip jau pernelyg didelis pasipriešinimas. Jei tokia būtinybė vis dėlto pribrendo – sukti reikia labai tolygiai ir sklandžiai. Sustojimui reikia pasirinkti tvirtesnį pagrindą turinčias vietas, pavyzdžiui, prie vandens telkinio pakraščio. Jei važiuodama mašina pradeda „užsikasti”, neapsunkinkite situacijos prabuksavimu ir nesistenkite veržtis į priekį – teks grįžti atgal, ne kartą atkasti užpakalinius ratus į provėžų pusę ir išsilaisvinti tik atbuline eiga!
Brasta
Brasta ar bet kuri negili vandens kliūtis nebaisi, jei važiavimo vietoje tvirtas dugnas. Daug daugiau jėgų ir meistriškumo prireiks, kai po ratais bus slidus paviršius.
Patyrę visureigių vairuotojai tvirtina: nėra nieko nemalonesnio už šlapią molį, purvo masę ir juodžemį. Važiuoti molingu ruožu reikia gana greitai, kad ratai spėtų atsikratyti prilipusių dirvožemio gabalų – juk molis gali vyniotis iki visiško ratų užblokavimo. Tačiau ir tokiomis važiavimo sąlygomis nereikia jokių staigių vairo judesių – taip galima apversti mašiną. Be to, nerekomenduojama perjunginėti pavarų – visą ruožą geriausia pervažiuoti „vienu įkvėpimu”. Įveikti juodžemį ir purvą reikia taip pat, tik bandyti laikytis provėžos, jei ji bent kiek matyti.
Nusileidimai ir pakilimai
Kai išvažiuojame į gamtą, nemalonumai dažniausiai iškyla leidžiantis nuokalne ir kylant į kalną. Nuolaidūs ir statūs, lygūs ir provėžuoti nusileidimai bei pakilimai gali atimti nemažai laiko ir gerokai vairuotoją panervinti. Nuolaidžios įkalnės ir tokie pat įvairaus ilgio nusileidimai nebūna labai sudėtingi. Vienintelis dalykas, kurio reikia saugotis: atokiose vietovėse keliai retai būna idealiai tiesūs, todėl reikia stebėti, kad šoninis mašinos pasvirimas nebūtų per didelis (žiūrėkite automobilio eksploatacijos instrukciją: visureigių pasvirimo kampą galima išmatuoti prietaisu). Jei pakilimo kampą galima gerai matyti, kopti reikia viena iš žemesniųjų pavarų (jei yra paskirstymo dėžutė – pažeminta pavara) ir nedideliu greičiu. Be to, važiuoti geriau ne tiesiai, o maždaug 40 laipsnių kampu. Tas negudrus manevras „sumažins” nereikalingą statumą, mašinai padės kopti įkalnėn be ypatingų perkrovimų.
Sėkmingas bauginančio dydžio duobės šturmas – tai vienas tų atvejų, kai tikro su visais varomaisiais ratais automobilio savininkas visiškai teisėtai gali pasididžiuoti prieš kitus vairuotojus. Visureigiams su didele prošvaiste net gilūs skersiniai išrausimai nebaisūs. Bet lengvosios mašinos, kurių kėbulai žemai nuleisti, gali „pakibti” net nedidelėje duobėje.
Duobės įveikiamos 45-50 laipsnių kampu. Jeigu vis dėlto rizika įstrigti ar užsikabinti buferiu perdaug didelė, duobę geriau apvažiuoti.