Tęsdami KET pakeitimų nagrinėjimą pastudijuokime iš pirmo žvilgsnio nereikšmingą, tačiau iš tiesų labai įdomų KET pakeitimą: „89. Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai yra saugu.”
Pakeitimo esmė – iš šio punkto išbraukti žodžiai „pėsčiųjų perėjose”. Dabar šis reikalavimas nebeskirtas vien pėsčiųjų perėjoms. Kitaip tariant, šis reikalavimas tapo bendru ir apima visus atvejus, kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją dalį. Dėl šio pakeitimo kyla paprastas klausimas: ar dabar KET 89 punkto reikalavimai pėsčiųjų perėjose nebegalioja? Gal nuo šiol pėstieji perėjose turi daugiau privilegijų? Prisiminę pėsčiųjų perėjos ir važiuojamosios dalies apibrėžimus, galime pasakyti, kad pėsčiųjų perėja pagal KET gali būti tik važiuojamojoje dalyje. Ten, kur pėsčiųjų perėja – yra ir važiuojamoji dalis. Tai – važiuojamosios dalies vieta, kuria vyksta ir transporto, ir pėsčiųjų eismas.
Privilegijų nepadaugėjo
Vadinasi, teigti, kad dabar KET 89 punkto reikalavimai netaikytini pėsčiųjų perėjose neturime pakankamo pagrindo. Atvirkščiai, nes nenumatytos jokios išimtys, turime pripažinti, kad šis reikalavimas įžengiant į važiuojamąją dalį turi galioti vienodai ir pėsčiųjų perėjoje, ir ten, kur tos perėjos nėra. Iš to išeina, kad privilegijų pėstiesiems pėsčiųjų perėjose nepadaugėjo.
Tad kas pasikeitė? Pasikeitė tai, kad skaitant pirmiau buvusią šio punkto redakciją galėjome susidaryti įspūdį, jog pėstiesiems įsitikinti saugumu reikėjo tik pėsčiųjų perėjos, o visur kitur įžengti į važiuojamąją dalį galima ne taip atsargiai. Nelogiškai atrodė, kad pėsčiajam, žengiančiam į pėsčiųjų perėją, reikalavimai buvo lyg ir griežtesni, negu žengiant į važiuojamąją dalį bet kurioje kitoje vietoje.
Pasirūpinti saugumu
Pačią KET 89 punkto reikalavimo esmę galima paaiškinti labai paprastai. Bet kokia transporto priemonė, važiuojanti bent kiek greičiau, negali sustoti iš karto. Visada būna ilgesnis ar trumpesnis sustojimo kelias, kurį transporto priemonė nuvažiuoja per vairuotojo reakcijos, stabdžių suveikimo ir stabdymo laiką. Jeigu pėsčiasis įžengia į važiuojamąją dalį netikėtai ir per arti prieš ją, vairuotojas gali nebeturėti jokių galimybių išvengti eismo įvykio. Taigi šiuo reikalavimu siekiama, kad eismo saugumu pasirūpintų ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji.
Tik leistinais atvejais
Pėstieji neturėtų šiaip sau, be jokio reikalo, įžengti į važiuojamąją dalį. Tai daryti galima tik leistinais atvejais, pavyzdžiui, norint pereiti į kitą kelio pusę:
„87. Į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, bet tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.” Logiška, kad reikalavimai panašūs. Tiek įžengiant į važiuojamąją dalį, tiek einant per ją pirmiausia reikia įsitikinti saugumu.