Vilniaus „Prospekto” fotografijos galerijoje atidaryta išskirtinė retrospektyvinė paroda „Lenkų XX amžiaus fotografija” pristato apie dvi dešimtis garsiausių kaimyninės valstybės autorių
„Jau ne pirmus metus mes Lenkijoje, o lenkai mūsų šalyje kasmet surengiame po dvi fotografijos parodas. Daug matėme įdomių, įsimintinų autorių. Tačiau dar niekad nebuvo tokios didelės ir įspūdingos ekspozicijos, – LŽ kalbėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos sekretorius Stanislovas Žvirgždas. – Tai apžvalginė paroda, kuri atskleidžia svarbiausius lenkų fotografijos stilistinius lūžius, visas jos kryptis, ryškiai išsiskyrusias praėjusio šimtmečio kaimynų fotografijoje. Ir dar labai svarbu, kad parodoje – vien originalai.”
Vilniaus premjera
Ši kolekcija, pasak Lenkijos fotomenininkų sąjungos Varšuvos skyriaus pirmininko Mariuszo Widerynskio, surinkta specialiai parodai Vilniuje. Tai unikalus ir labai brangus darbų originalų rinkinys, sudarytas iš beveik 120 fotografijų. Tarp jų daug didelio formato lakštų, tad net ne visi tilpo į šiaip jau nemažą galerijos erdvę. Tačiau Žvirgždas nuramino: parodoje eksponuojamos visos fotografijos, kurios ypač įdomios mūsų žiūrovui. Yra ir svarbių, net Lietuvos fotografijos istorijos tyrėjams iki šiol nematytų darbų.
Tarp reikšmingiausių – garsiojo Jano Bulhako, 1927 metais įkūrusio Vilniaus fotoklubą, čia gyvenusio iki 1945-ųjų, darbai. Tai ankstyvieji Bulhako kūriniai – 1911 metų jo žmonos sesers Janinos Haciskos portretas, apie 1925-uosius sukurtas „Ledas”, trečiuoju dešimtmečiu datuojama „Ledainė”. Šalia – Jano Kuruszo-Worobjewo apie 1920 metus atliktas profesoriaus Herbaczewskio portretas, Henryko Hermanowicziaus „Neateis (1933-34), kitų autorių – beveik dešimties aktyvių Vilniaus fotoklubo, veikusio prieškario metais, narių palikimas.
„Lenkų fotografijos pradžiai atstovauja ankstyvojo piktorializmo darbai: amžiaus pradžioje fotografija piešimo elementais buvo priartinama prie dailės, siekiant įrodyti, kad fotografija yra menas, – LŽ pasakojo Žvirgždas. – Tokie ir Bulhako darbai, pristatomi parodoje. Jam, kaip ir kitiems to meto fotografams, gerokai kliuvo per ginčus dėl fotografijos. Net Juozas Tumas-Vaižgantas 1933 metų „Lietuvos aide” parašė didelį kritikos straipsnį „Ar foto – menas?”
Beveik dvidešimt meistrų
Ekspozicijos darbai, sukurti nuo 1911 iki 1996 metų, atskleidžia plačią lenkų fotografijos panoramą, pristato įvairias fotografijos kryptis, vyravusias skirtingais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. O žinant, kad lenkų fotografai visada buvo linkę eksperimentuoti, paroda intriguoja ne tik ankstyvojo piktorializmo, bet ir konstruktyvizmo, siurrealizmo, socialinės dokumentikos, neoavangardo, modernios ir postmodernios fotografijos garsių autorių darbais.
Tai Josefo Rosnerio rafinuotos „Moters portretas” (1928), Stefano Platerio-Zyberko šelmiškas „Guculas. Karpatai” (apie 1930), Tadeuszo Cypriano garsusis „Sniegas Londone” (1943) ar Eugeniuszo Hannemano per Antrąjį pasaulinį karą įamžintas „Sukilėlis. Varšuvos sukilimas” (1944). 1957 metais Zdislawas Beksinskis sukūrė eksperimentinį „XXX” su veidrodėliu, o Zbignewas Lagockis realistinį portretą „Saulėgrąžų valgytojai”. Netoliese – pasaulinio garso Zofijos Rydet fotografija „Sunykimas” iš ciklo „Švelnumo ir vizijų pasaulis” ir ne mažiau žinomo Edwardu Hartwigo „Merginos portretas. Draugė”, atstovaujantys 1970-ųjų ieškojimams. 1984 metais Pawelas Pierscinskis nufotografuoja tarsi ateivių suliniuotus „Laukus” iš serijos „Kielcų žemės portretas”, o jo kolega Stefanas Wojneckis jau žaidžia spalvomis, šviesa ir judesiu „40 žvakučių Lenkijos Liaudies Respublikos keturiasdešimtmečiui”. Jozefo Robakowskio „Autoportretas” atstovauja 9-ojo dešimtmečio fotografijai, o Wojciecho Prazmowskio „Užmarštis” (1996) kalba apie laiko ir žmogaus, o kartu – kiekvieno mūsų atminimą. Lenkų praėjusio amžiaus fotografijos aukštumas tikrai ilgam įsidėmėsime.