Lietuva kartu su Gruzija nusprendė sukurti paskutiniojo Europos diktatoriumi vadinamo Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos „išėjimo planą”
Tokie ketinimai aptarti per premjero Gedimino Kirkilo vizitą Gruzijoje. Lietuvą ši žinia pasiekė iš leidinio „EUobserver”, kuriam Vyriausybės vadovas neištvėręs pasigyrė ir netgi pradėjo vardyti, jog Baltarusijos prezidentas galėtų išvykti į draugišką šalį, pavyzdžiui, Venesuelą.
Vakarus privertusi suklusti iniciatyva tikrai verta dėmesio ir yra pirma įdomi premjero Kirkilo siūloma idėja. Sugalvoti tokį scenarijų tikriausiai galėjo vienintelis premjero patarėjo vardo vertas užsienio politikos strategas Albinas Januška.
Jeigu pavyktų šis planas, Lietuva neabejotinai vėl taptų regiono lydere. Mažos, bet idėjų turinčios valstybės vardas vėl mirgėtų pirmuose Europos ir pasaulio laikraščių puslapiuose. Naujų kino filmų peržiūroms laiko randantis Vyriausybės vadovas galėtų prisiminti lietuvių liaudies patarles, pavyzdžiui, „neperšokęs griovio nesakyk op” ir ramiai, pamiršęs propagandininko įgūdžius, pirma atlikti darbą, tik po to girtis.
Tačiau Kirkilas taip įsijautė į Lukašenkos „išvedimo” plano stratego vaidmenį, kad net pradėjo žurnalistams vardyti galimų pasiuntinių veiksmus: neformaliam pokalbiui nusiųsti rusiškai kalbantį buvusį Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską arba Lenkijos – Aleksandrą Kwasniewskį. Įdomu, ar šie prezidentai apie tai girdėjo ir ar sutiktų imtis tokios misijos?
Skaitant šiuos planus, galima prisiminti prezidento Valdo Adamkaus vaidmenį Ukrainos scenarijuje. Įvykius atidžiai stebėję užsienio žurnalistai teigė, jog Adamkus tada į Kwasniewskio ir Chaviero Solanos kompaniją pateko atsitiktinai. Kad ir kaip ten būtų buvę, tačiau Adamkaus vaidmuo įėjo į istoriją ir norėtųsi, kad tokių iniciatyvų Lietuva pasiūlytų daugiau.
Tačiau keistai atrodo skubėjimas dėl Baltarusijos. Kas verčia taip elgtis? Nerimas, kad pirmuoju smuiku vėl nepradėtų griežti Europos Sąjunga arba Lenkija? Gal pagarsinti panašius sumanymus ketino naujasis Estijos prezidentas, pakrikštytas naujosios kartos politikų atradimu Tomas Ilvesas, nuolatinė Davoso ekonomikos forumo viešnia Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga ar viešuosius ryšius puikiai išmanantis Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis?
Neabejoju, kad Baltarusijos ambasados pareigūnai ir laikraščius skaito, ir vietos naujienomis domisi. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rytų Europos departamento direktorius Arūnas Vinciūnas, lyg draugų vakarėlyje padauginęs šnekutis žurnalistams raportuoja: „Ieškome Baltarusijos administracijoje žmonių, su kuriais galėtume kalbėtis.” Pasirodo, Lietuva ieško žmonių, tarpuvaldžiu galinčių iš diktatoriaus perimti įgaliojimus. Kaip skelbia žiniasklaida, JAV neseniai pareiškė, kad norėtų bendradarbiauti su alternatyviu dabartinės Baltarusijos vyriausybės lyderiu. ES diplomatai dėmesį kreipia į galimus „žemo ir vidutinio” lygio Baltarusijos reformatorius.
Solidžiau, kaip ir dera Užsienio reikalų ministerijai, šioje istorijoje elgiasi Petras Vaitiekūnas. Buvęs Lietuvos ambasadorius šioje šalyje skeptiškai vertina iniciatyvą patiems inicijuoti radikalius pokyčius Baltarusijoje. Lietuvos diplomatai atlieka analizes, prognozes, kad Lietuva nebūtų netikėtai užklupta įvykių, kuriems nebūsime pasiruošę, tačiau įvairioms Lukašenkai skirtoms strategijoms Lietuva neturi nei resursų, nei įgaliotų žmonių.
Ar mūsų premjeras, ilgus metus ėjęs socialdemokratų partijos atstovo spaudai pareigas, įvertino, kaip jo pareiškimas galėtų paveikti Lietuvos santykius su Baltarusija? Ar ši iniciatyva buvo derinta su prezidentu, kuris pagal Lietuvos Konstituciją yra atsakingas už užsienio politiką?
Nejaugi viešieji ryšiai svarbiau už pagarbos vertą darbą? Kad tik šaukštas deguto nepagadintų statinės medaus.