Kad namai netaptų karo zona

Didesnių ar mažesnių konfliktų tarp tėvų ir vaikų tikriausiai neišvengia nė viena šeima.

Dažnai nesutarimų padaugėja atžaloms pasiekus paauglystės amžių. Nors savarankiškumo siekiantys jaunuoliai neretai maištauja prieš savo tėvų gyvenimo būdą, tačiau toks elgesys neatima iš jų galimybės atrasti laiko patikrintas vertybes.

Paaugliškas maištas

Nors tik kai kurie paaugliai išsiskiria itin įžūlia išvaizda ar provokuojamu elgesiu, tačiau maištininko įvaizdis lydi dažną jaunuolį.

Prie šio mito kūrimo nemaža dalimi prisideda ir šalia esantys suaugusieji, kuriems užkliūva paauglių apranga, šukuosenos, bendravimo manieros, kalbos būdas, požiūris į ateitį, klausoma muzika ar kiti dalykai.

Sąrašą ypatybių, kurios būdingos tik tam tikro amžiaus jaunuoliams, būtų galima tęsti ir toliau. Tačiau saviraiškos formų įvairovė pasirodytų per daug didelė, kad galėtume padaryti išvadą apie egzistuojančią vieningą paauglių subkultūrą.

Tad galima pastebėti tik kai kurias bendras bręstančių paauglių elgsenos tendencijas. Viena iš jų liudytų, kad kiekviena ateinanti karta daugiau ar mažiau sąmoningai tikisi iš naujo pertvarkyti pasaulį (ar bent artimiausią sau aplinką), tad linkusi kritiškai vertinti vyresniųjų gyvenimo būdą, visuomenėje priimtas elgesio normas.

Savarankiškumo link

Tad paaugliai dažnai kritikuoja šalia esančius suaugusiuosius, tarsi pro didinamąjį stiklą vertina kiekvieną jų žingsnį. Toks elgesys padeda paaugliams suformuoti savo nuostatas ir požiūrį į gyvenimą, leidžia palaipsniui atsiskirti nuo tėvų.

Kartais jaunuolių veiksmai prilyginami savotiškam eksperimentavimui, kurio objektais gali tapti ne tik teigiami dalykai, bet ir žalingi įpročiai. Siekdami apsaugoti savo vaikus nuo klystkelių, tėvai neretai patys apriboja natūralų jaunuolių augimą didesnio savarankiškumo link.

Suaugusiųjų dalijimasis atsakomybe, leidimas pačiam pajusti savo elgesio pasekmes dažnam paaugliui padėtų lengviau įveikti šį gyvenimo etapą.

Kai apie tai tenka kalbėtis su tėvais, dauguma iš jų įvardija tą patį siekį – padėti savo vaikams užaugus tapti savarankiškiems, atsakingiems ir nepriklausomiems.

Tačiau konkrečios suaugusiųjų pagalbos siekiant šių tikslų daugelyje bendravimo su paaugliu situacijų labai pritrūksta.

Tėvų konservatyvumas

Įvairių apklausų metu pastebėta, kad paauglius vaikus auginantys tėvai išsiskiria bene konservatyviausiomis pažiūromis į daugelį dalykų. Deja, kartais jos reiškiasi pernelyg sustabarėjusiomis nuostatomis į auklėjimą. Dalis jų gimsta iš noro apsaugoti bręstančius vaikus nuo tokių pavojų kaip žalingi įpročiai, nusikalstamas elgesys ar ankstyvi lytiniai santykiai.

Kai kuriems tėvams pasaulis staiga tampa grėsminga vieta gyventi, tad iškyla poreikis iš anksto perspėti to dar nepatyrusias atžalas. O jei dar suaugusieji kadaise yra patys pajutę klystkelių duobes, tai būtinai sieks varžyti ir pačius nekalčiausius jaunosios kartos eksperimentus.

Dalis tėvų dėl savo nelankstumo neprisitaiko prie augančio vaiko poreikių, nerodo noro keisti savo elgesį, nors taip akivaizdžiai prisideda prie bendravimo problemų atsiradimo.

Karo aukos

Kai susiduria paaugliškas maištingumas ir nelanksčios suaugusiųjų nuostatos į bendravimą su jaunuoliais, neišvengiamai kyla konfliktai. Namai, mokykla ar bet kuri kita paaugliui reikšminga vieta gali tapti nepaskelbto karo zona, kurioje susiduria dvi priešiškos stovyklos.

Dažniausiai naudojami tėvų ginklai – besąlygiški reikalavimai paklusti, draudimai, bausmės, moralizavimas. Paaugliai jiems atsako nepaklusnumo, socialinių normų atmetimo, žodinės agresijos proveržiais.

Tėvai ima ieškoti sąjungininkų tarp mokytojų ir kitų suaugusiųjų, neretai šio motyvo vedami siekia psichologinės pagalbos. O maištaujantys paaugliai suranda atramą taip pat į konfliktus linkusių bendraamžių grupėje.

Kol kiekviena barikadų pusė tiki savo teisumu, emocijas kaitinantys kovos veiksmai tęsiasi toliau.

Tačiau abi į šį karą įsitraukusios pusės galų gale tampa aukomis. Tėvai netenka emocinio ryšio su vaikais, paaugliai praranda galimybę pasinaudoti jiems reikšmingų suaugusiųjų parama nelengvame visapusiškos brandos siekimo procese.

Vengti susipriešinimo

Tad svarbiausia išvengti susipriešinimo, kuris užkerta kelią dialogui tarp skirtingų kartų. Atsispyrę pagundai kariauti, galime labiau įsijausti į jauno žmogaus būseną, suprasti jo poreikius, troškimus bei jų įkvėptus veiksmus.

Gal tuomet agresyvaus keturiolikmečio elgesyje įžvelgsime nesugebėjimą susitvarkyti su impulsyvia prigimtimi ir nesistengsime jos palaužti prievarta, o savęs beieškančiai šešiolikmetei nedrausime klausytis sunkiojo roko grupių muzikos.

Tai nereiškia, kad suaugusieji turi išsižadėti savo teisėtų reikalavimų ar požiūrio į daugiau ar mažiau svarbius dalykus. Veiksminga, kai tėvai savo patirtimi ir sukauptomis žiniomis tarsi apšviečia jaunuoliui dar nepažįstamą kelią, parodo įvairias jo galimybes.

Tačiau teisė pasirinkti (nepilnamečių atveju ji nėra absoliuti) ar bent susidaryti savo nuomonę vis tiek didžiąja dalimi turėtų priklausyti nuo paauglio apsisprendimo ir valios.

Laiko patikrintomis vertybėmis besivadovaujantys tėvai neturėtų bijoti paauglių „egzamino” savo autoritetui. Juk dauguma jaunuolių patys sugebės atsirinkti, kas yra tikra, o kas – ne. Ir tuomet artimiausia ateitis dar kartą patvirtins mūsų senolių išmintį, kad „obuolys nuo obels toli nenukrenta”.