Mažųjų ginklas – išgalvotos istorijos

Melas – tai greičiau vaiko elgesio stilius nei fantazijos, nors šie procesai dažnai persipina vienas su kitu. Vienaip ar kitaip, melas yra simptomas, rodantis, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.

Kuria patys

4-5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir nebūtus dalykus.

Tai įprasta ir normalu tokio amžiaus vaikams. Jiems patinka klausytis įvairiausių istorijų ir patiems jas kurti. Tokio amžiaus vaikai dar ne visada sugeba skirti tikrovę nuo fantazijos pasaulio.

Tiki savo pasakojimu

Jei iki 6-7 metų vaikas šneka tai, kas neatitinka tikrovės, galima neabejoti, jis pats savo pasakojimu dažnai visiškai tiki. Norai ir vaizduotė taip persipina su realybe, kad vaikui mintis ir žodis dar tebėra švarūs ir tapatūs dalykai. Tokiais atvejais pravartu paklausti savęs, ar yra taip, kaip vaikas pasakoja, ar jis tik taip įsivaizduoja.

Painioja su tikrove

7 – 10 metų vaikas dažnai teigia ir kalba ne tai, ką pats suvokia, o perteikia savo norimus, trokštamus dalykus, svajones. Pasaulis, kokį jis norėtų matyti, tampa vaiko pasakojimų objektu.

Tokio amžiaus vaiko smegenys lengvai priima teigiamus gyvenimo įvykius, o tai, kas jo psichiką traumuoja, stengiasi atmesti. Taip veikia besiformuojančios psichikos savisaugos mechanizmai. Todėl dažnai tėvams būna sunku suprasti, ar taip ir yra, kaip pasakoja vaikas, ar mažylis tik norėtų, kad šitaip būtų.

Tikisi dėmesio

Konsultacijų metu vaikai labai atvirai įvardija, kas labiausiai paskatina juos fantazuoti ir meluoti.

Taigi, kodėl jie meluoja savo brangiems žmonėms?

1. Vyresni vaikai ir paaugliai meluoja, kad apgintų save, išvengtų bausmės už savo veiksmus, nes jam už juos užkrauta per didelė atsakomybė.

2. Paaugliai meluoja, kai nenori įžeisti jiems brangaus žmogaus.

3. Neigiama tėvų reakcija į vaikų bandymus pasakyti tiesą, skatina juos meluoti, nes mato ir jaučia, kad tėvai vis tiek nepriima jų tiesos.

4. Melas dažnai padeda paaugliams išsaugoti savo gyvenimo individualumą, pasiekti mažesnį bei įkyrų tėvų kišimąsi į jų erdvę, padeda išsaugoti savarankiškumą. Melas padeda pajusti bent psichologinį atskirumą nuo tėvų, kurie nuolat nori kištis ir kontroliuoti savo suaugusių vaikų gyvenimą.

5. Vaikai meluoja ir pasakoja išgalvotas istorijas, taip tikėdamiesi sulaukti iš aplinkinių daugiau dėmesio.

6. Melas – lengviausias būdas įveikti tėvų, mokytojų ar draugų reikalavimus, juos apeiti.

Po melu – problemos

Yra vaikų ir paauglių, kurie nesijaudina meluodami ir nesirūpina, kaip į tai reaguos kiti žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai.

Paaugliai meluodami paprastai slepia kur kas rimtesnes psichologines bei socialines problemas. Pavyzdžiui, paauglys, vartojantis alkoholį ar narkotikus, gali nuolat meluoti, paklaustas, kur jis buvo, ką veikė, iš kur gavo pinigų ir pan.

Verčia tėvai

Ne paslaptis, kad dažnai vaikų melą išprovokuoja ir patys tėvai, kai jie yra per daug griežti, kelia vaikui per didelius reikalavimus, ar elgesys dažnai būna nenuoseklus. Vaikas gali būti per sunkus tėvams savo elgesiu ir nepateisinti jų lūkesčių, todėl tėvams gali būti sunku priimti savo vaiką tokį, koks jis yra. Tuomet vaikas priverstas imtis melo, kad išliktų geidžiamas, mylimas tėvų, savo pačių vertingiausių jam žmonių, ir pateisintų į jį projektuojamus lūkesčius bei viltis.

Labai dažnai praktikoje tenka susidurti su tėvais, kurie net nesusimąstydami perkelia savo trūkumus į vaikus, taip lyg ir kompensuodami savo vaikystės ar paauglystės problemas, ar spręsti taip savo gyvenime iškilusias problemas. Vaikas yra svarbus, rimtas, augantis žmogutis. Jį būtina puoselėti, gerbti, jokiu būdu prieš jį nesipūsti, o padėti, gyventi drauge jo vaikišką gyvenimą, nereikalaujant už tai mokesčio: visiško paklusnumo, perdėto nuolankumo, savo nuomonės išsižadėjimo, vardan tėvų „šventos ramybė“. Žodžiu, viskas kas trikdo vaiko saugumą, kelia jam nerimą ir norą meluoti, išsisukinėti.

Kaip padėti melagėliams?

1. Individualiais ir gana retais melo atvejais tėvai turėtų pasikalbėti su savo atžalomis apie sąžiningumo, teisingumo ir pasitikėjimo svarbą siekiant normalių tarpusavio santykių.

2. Svarbu, kad sakydami tiesą vaikai ar paaugliai galėtų pasitikėti suaugusiai ir jaustis pakankamai saugūs, suprasti ir priimti. Suaugusiųjų kritika, ironija, pašaipos, vertinimai – tik uždarys vaiką.

3. Tėvų elgesys – svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Gimdytojų elgesys turi aiškiai atsispindėti tai, ko jie moko savo vaikus ir kokį jie norėtų matyti savo vaikų elgesį.

4. Jei vaikas ar paauglys meluoja, tėvai turėtų surasti laiko rimtam pokalbiui ar diskusijai apie: skirtumus tarp įsivaizdavimo ir tikrovės, melavimo ir tiesos sakymo;

sąžiningo elgesio namuose svarbą geresniems tarpusavio santykiams vystyti bei formuoti ir geresniam tarpusavio supratimui;

ieškoti kitokių būdų bei išeičių atsikratant įpročio meluoti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.