Daugiau nei 40 metų atidavusi savo sunkiai profesijai pirmoji pasaulyje tolimojo plaukiojimo kapitonė moteris Ana Ščetinina praėjusį pirmadienį būtų minėjusi savo 99 gimtadienį.
Šis vardas buvo gerai žinomas ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje. Ją pažinojusieji tvirtino, jog Ana dėl savo profesionalumo ir atkaklumo kapitonės vardą užsitarnavo tikrai pelnytai.
„Sakoma, kad prisirišimas prie savo profesijos rodo žmogaus interesų ribotumą. Tebūnie. Ir vis dėlto gerai, kai žmogus taip prisirišęs. Aš vertinu savo profesiją – vieną iš seniausių ir amžinų – labiau už viską. Ir savo draugus – didžiulę armiją jūros darbuotojų – labai gerbiu. Visuomet blogai jaučiuosi, kai negaliu būti su jais, ten, jūroje…” – rašo A. Ščetinina savo memuarų knygoje.
Gimusi 1908 m. vasario 26 d. Vladivostoke Ana nuo mažumės svajojo apie jūrą, ant kurios kranto gyveno. Skinantis kelią į jūrų laivo kapitono tiltelį, moteriai nereikėjo maskuotis vyriškais rūbais. Tuo metu sovietinė propaganda stengėsi įrodyti, jog socializmas suteikia neribotas galimybes moters karjerai. Tačiau A. Ščetininos karjerai socializmas mažai padėjo – ji viską pasiekė savo atkaklumu.
Baigusi Vladivostoko jūrų technikumo Laivavedybos skyrių savo jūreivišką biografiją Ana pradėjo eiliniu denio jūreiviu 1926 metais Tolimuosiuose Rytuose. Tik įveikusi daug biurokratinių barjerų, 24 metų ji pagaliau tapo šturmane. 1935 metais Ana, dar tik 27-erių, buvo paskirta kapitone.
„Kai paskyrė kapitone, atrodė, kad su mano turima praktika nebus nieko sudėtinga: žinau, ką daryti. Tačiau – dabar jau nebebus ko klausti patarimo, dabar visi kreipsis į tave, ir turėsi atsakyti tik taip, kaip reikia. Kilo įvairių minčių. Žinoma, labai džiaugiausi ir kiek didžiavausi”, – knygoje prisimena pirmoji pasaulyje tolimojo plaukiojimo kapitonė moteris.
Pirmąjį Darbo raudonosios vėliavos ordiną 1936 m. Ana gavo ne dėl to, kad buvo pirmoji moteris kapitonė, o už sunkius ir iš tikrųjų „vyriškus” reisus per Ochotsko jūrą
Tuomet jai teko perplukdyti užsienyje pirktą laivą iš Hamburgo į Kamčiatką – tai atkreipė viso pasaulio spaudos dėmesį.
Senas vokiečių jūrininkas, perdavęs laivą A. Ščetininai, atsisveikindamas pasakė: „Jūrose plaukiojau visą gyvenimą, tačiau niekada nemaniau, kad savo paskutinį laivą turėsiu perduoti sovietiniam kapitonui ir dar moteriai.”
Pirmąjį Darbo raudonosios vėliavos ordiną 1936 m. Ana gavo ne dėl to, kad buvo pirmoji moteris kapitonė, o už sunkius ir iš tikrųjų „vyriškus” reisus per Ochotsko jūrą. Visame pasaulyje nebuvo tokių sunkių sąlygų plaukioti, kaip Rusijos šiauriniuose vandenyse, čia vietos buvo mažai ištirtos, tad būta nemažai laivų avarijų. Bet tik ne A. Ščetininos laivams.
1938 m. ji paskirta pirmąja žuvies uosto Vladivostoke viršininke. Karą Ana sutiko Baltijoje, kur krentant bomboms iš Talino laivu eksportuodavo svarbius krovinius. Vėliau jau Ramiajame vandenyne plukdydavo techniką iš JAV, karinius krovinius, išsodindavo jūrų desantininkus Sachaline. Visa tai jai suteikė teisę po daugelio metų apie save pasakyti: „Praėjau sunkų jūreivio kelią – nuo pradžios iki galo. Aš dabar didelio okeaninio laivo kapitonė, ir kiekvienas iš mano pavaldinių žino, kad atsiradau ne iš jūros putos.”
Vien tik garlaiviu „Žanas Žoresas” A. Ščetinina 17 kartų perplaukė Ramųjį vandenyną, kuriame patruliavo japonų povandeniniai laivai.
Po karo su Japonija Ana buvo laivų „Dnestr”, „Pskov”, „Askold”, „Beloostrov”, „Baskunčak”, „Mendelejev” kapitonė. Nuo 1949 m. ji pradėjo dirbti tuometinio Leningrado aukštojoje jūrų mokykloje, o nuo 1951 m. – jau vyriausiąja dėstytoja, vėliau – Laivavedybos fakulteto dekane bei netrukus gavo docento vardą.
1960 m. A. Ščetinina perkeltadirbti į Vladivostoko aukštąją jūrų inžinerinę mokyklą docente. Ji taip pat rašė vadovėlius būsimiems šturmanams. Moteris per visą savo karjerą buvo apipilta gausybe apdovanojimų ir garbės raštų – jai suteiktas Socialistinio darbo didvyrio, Vladivostoko garbės pilietės vardas, apdovanota daugybe vyriausybės ir tarptautiniais apdovanojimais…
Mirė A. Ščetinina 1999 m. – Vladivostoke jai netgi pastatytas paminklas.
Kapitonė spėjo parašyti dvi knygas (savo įspūdžius iš plaukiojimo metų A. Ščetinina aprašė memuarų knygoje „Jūrose ir už jūrų”, išleistoje 1968 m.), buvo Rusijos rašytojų sąjungos narė. Štai ką apie ją pasakė rašytojas Levas Kniazevas: „Ana Ivanovna – puiki rašytoja, kiek man žinoma, vienintelė pasaulyje moteris marinistė. Jos knygų vertybė – absoliuti teisybė, didžiulis profesionalumas ir dar vienas retas dalykas – gerumas. Aprašydama realius įvykius, šimtus jūrininkų, ji nė apie vieną nepasakė blogo žodžio. Ji – jūrininkė, ir suprato savo bendražygius su visais jų gerais bruožais ir trūkumais.”
🙂 😀 😉 😛 🙁 😥 😮 😐 😳 8) 🙄 😕 😡 👿 😯 💡