Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kovo 3 ir 4 dienomis kviečia į Z. Liepinš operą -melodramą „Paryžiaus katedra”.
Latvių kompozitoriaus Zigmars Liepinš „Paryžiaus katedra” Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pirmą kartą buvo parodyta prieš metus ir septynis mėnesius. Laikas skrieja, suvaidinti virš dvidešimties spektaklių, tačiau ir žiūrovai, ir artistai jų visada laukia.
Lakus operos žanras – muzikinio vaidinimo sėkmė priklauso nuo pačių įvairiausių dalykų. Nuo to, kas vaidina pagrindinį Kvazimodo vaidmenį – ar Deivydas Norvilas, ar Edmundas Kučinskas, nuo kitų solistų ir choro dainininkų, baleto šokėjų nusiteikimo, nuo orkestro muzikantų savijautos (juk pavasaris, artistai – taip pat žmonės, kartais peršalę suserga), nuo dirigento mosto, etc.
Vis tik „Paryžiaus katedroje” užkoduota sėkmė. Kas ją nulėmė?
Pirmiausia, įdomi ir nenuobodi kompozitoriaus Z. Liepinš muzika. Viename savo interviu jis pasakojo, kad pirmoji sukurta daina buvo latvių poeto eilėraščio „Vargšas Kvazimodas” žodžiais. Sumanymas brendo ilgus metus, kol 1996 – aisiais šmėstelėjo mintis, kad atėjo laikas, reikia įgyvendinti susapnuotą idėją ir pagal V. Hugo romaną „Paryžiaus katedra” sukurti operą.
Pakvietęs į talką libretistą Kaspars Dimiters, sumanymą įkūnijo. Tiesa, kompozitorius iš karto žinojo, kad tai bus opera su simforoko elementais, bet ne miuziklas. Z. Liepinš prisipažino miuziklų neapkenčiąs, nes juose ne tik dainuojama, bet ir kalbama, „įsiterpia kažkokie kvaili dialogai”. Jo manymu, „Paryžiaus katedra” – opera, sukurta pagal visus kanonus.
Ne mažiau svarbi literatūrinė medžiaga. Kaspars Dimiters, kompozitoriaus bičiulis ir operos libretistas, giliai tikintis žmogus, daugelį vietų aprašė ir sujungė kitaip, nei romane, nes kūrė dainuojamuosius tekstus.
„Kiek aukso žvaigždžių šie debesys dengia,/ žvaigždžių ir lašą vilties…/ Kol žmonės gyvi, pajaust to neįstengia,/ jie turi sulaukti mirties.”- Paryžiaus katedros gėlių sode dainuoja čigonaitė Esmeralda. Poetiški tekstai tarsi „susiklijuoja” su muzika, ir tai yra poetės Ramutės Skučaitės, išvertusios libretą į lietuvių kalbą, nuopelnas.
Latvių kompozitorius matė klaipėdiečių premjerą, kurią įvertino puikiai. Pirmiausia pagyrimų sulaukė, anot jo, fantastiškai geras režisūrinis sprendimas. Taip pat dainininkai ir orkestras. Teatro scena nedidelė, techninės galimybės ribotos, bet, jo galva, viskas padaryta maksimaliai gerai.
Įspūdingą reginį įtakoja ir baleto šokėjų pasirodymai, choreografo išmonė. Stilizuotas koptų šokis, kurį senovės Egipto krikščionys šokdavo apeigų metu, simbolizavo ir simbolizuoja nenutrūkstamą sukimąsi ir keitimąsi, išsilaisvinimą iš žemiškųjų dėsnių.
„Meilė,meilė… Meilė, meilė…/Ar ji valdo šį pasaulį?- klausia Kvazimodas. Ir nežinai, ką atsakyti, nes akyse tvenkiasi ašaros, nes ne galvoji, kai žiūri „Paryžiaus katedrą”, o išjauti šį margaspalvį pasaulį.