Uostamiestyje jau nemažai pavyzdžių, kai stambiojo kapitalo interesai ignoruoja paveldą bei istorinį kraštovaizdį senojoje miesto dalyje. Nepaisoma nei įstatymų, nei visuomenės protestų.
Nors paveldas ir istorinis kraštovaizdis lemia miestų savitumą, įvaizdį, o jo išsaugojimas visiems turėtų rūpėti, net valstybinės paveldosaugos institucijos, prisilaikančios įstatymų, negali atsilaikyti prieš greitai praturtėti pasiryžusių investuotojų interesus.
Senamiestyje – stiklo daugiaaukščiai
Atrodytų, akivaizdu, kad kol nėra koncepcijos, galinčios užtikrinti Klaipėdos istorinio kraštovaizdžio išsaugojimą, neturėtų būti priimami jokie šį kraštovaizdį darkantys sprendimai. Vis dėlto mieste laikomasi kitokios politikos.
2005 metais pačioje istorinės miesto dalies širdyje, nepaisant vis dar galiojančio 1997 metų Klaipėdos bendrojo plano, prasidėjo dviejų dvidešimties aukštų pastatų („K ir D”) statyba. Darbams jau įpusėjus miesto taryba suskubo balsuoti už jų įteisinimą, patvirtindama sklypo detalųjį planą. Kita bendrovė 2005-2007 metais buvusių miesto gynybinių įrengimų, kurie saugomi valstybės kaip paveldo vertybė, teritorijoje pastatė vienuolikos aukštų gyvenamąjį namą.
Iš Vilniaus atvažiavęs Gedimino technikos universiteto profesorius Algis Vyšniūnas tąkart paaiškino, kad dabar, kai du precedentai jau yra, visame senamiestyje galima statyti stiklinius daugiaaukščius. Jie, anot svečio, tik išryškins „senamiesčio ribas” – taip bus realizuota jo siūloma koncepcija „bet kur” nestatyti daugiaaukščių.
Niekas, regis, nesusimąstė, kad prioritetas turi būti paveldo išsaugojimo koncepcijai, kurios, beje, dar nėra.
Griovimai tęsiasi
Šiandien istorikų tyrimai paneigia sovietmečiu klaipėdiečiams bruktą mitą, kad jų miestą per karą sugriovė fašistai. Iš tikrųjų Klaipėda buvo labiau sugriauta pokario naujakurių rankomis, nei 1944-1945 metais traukiantis vokiečiams. Liūdna, bet šie griovimai tęsiasi iki šiol. Praėjusių metų pavasarį viena bendrovė istorinėje miesto dalyje užsigeidusi pastatyti daugiaaukštį modernų namą, nutarė, kad į saugomų objektų registrą įtraukta paveldo vertybė – XVIII amžiaus pastatas Herkaus Manto gatvėje Nr. 20 – gali būti paaukota dėl požeminio garažo. Garažas buvo įrengtas, – vertybė nugriauta be savivaldybės leidimo, o Kultūros paveldo departamentas „nusiplovė rankas”, bendrovę įpareigojęs atstatyti buvusios vertybės muliažą…
Be kraštovaizdžio koncepcijos
Ypač skaudu, kai neturint istorinio kraštovaizdžio apsaugos koncepcijos, investuotojams atveriamos vis naujos teritorijos. Klaipėdos savivaldybė džiaugiasi, kad miestas išeis prie marių buvusioje „Laivitės” teritorijoje, bus užstatytas sovietmečiu sugriautas Vitės kvartalas ar beveik nebeeksploatuojamos pramoninės teritorijos prie Danės upės. Numatyta, kad tai įteisins jau parengtas tvirtinti naujas miesto bendrasis planas. Niekam nekliūva, kad tai – istorinė miesto dalis, kad per kelerius metus ji taps didžiausiu stiklinių daugiaaukščių telkiniu.
Praėjusiais metais iškilus daugiaaukščiams „K ir D”, miestiečiai surinko 1,5 tūkst. parašų ir įteikė Klaipėdos administracijai, taip išreikšdami protestą prieš stiklinių daugiaaukščių statybą istorinėje miesto dalyje. Deja, klaipėdiečių nuomonės nebuvo paisoma.
Užsieniečių pažadai
Miesto administracija tikriausiai argumentuotų, kad laikosi saugomų zonų ribas patvirtinusio įstatymo. Bet ar tai reiškia, kad istorinį kraštovaizdį, esantį už jų ribų, galima naikinti?
Prie pat oficialios Klaipėdos senamiesčio ribos, buvusioje pramoninėje teritorijoje už gynybinių įtvirtinimų liekanų, Norvegijos investicinė ir nekilnojamojo turto plėtros bendrovė pradeda gyvenamųjų ir komercinės paskirties namų kvartalo „Malūnų kalva” statybą. Ši bendrovė pažadėjo nutieti gatvę, sutvarkyti dalį Danės krantinės ir pastatys tiltą per upę. Visa tai truks penkerius metus, bus investuota apie 260 mln. litų. Viskas atrodytų įspūdinga ir patrauklu, jei ne keletas aplinkybių.
Malūnų kalva
Netoli naujai planuojamo kvartalo, bet jau senamiesčio ribose, buvo pradėtas griauti senojo malūno pastatas (Tilžės g. 4). Investuotojai, ketinę ten statyti gyvenamuosius namus, nugriovė apie 3/5 malūno, o kai kilo triukšmas, viską paliko. Įdomiausia, kad gyvenamuosius namus senojo malūno vietoje projektavo tie patys architektai, kurie, įsijautę į kultūros vertybių apsaugos ekspertų vaidmenį, iš akies nustatė, kad senasis malūnas paveldosaugos požiūriu nėra vertingas. Istorinių archeologinių tyrimų nebuvo užsakyta. Tik privačia iniciatyva atlikti tyrimai parodė, kad tai – viena seniausių Klaipėdoje pirminę paskirtį iki šiol išlaikiusi pramoninio paveldo vieta. Ten malūnas stovėjo nuo XVII amžiaus. Gretimame kvartale, kuris nuo XVII amžiaus plėtojosi kaip pietinis Klaipėdos priemiestis, dominavo mažaaukštė mūrinė statyba, o malūnas šiame kvartale visąlaik buvo užstatymo dominantė. Ši vieta puikiai išliko net per Antrąjį pasaulinį karą, 1945-aisiais malūnas buvo pirmoji gamybą atnaujinusi miesto įmonė.
Šalia yra tvenkinys, prieš karą vadintas Malūnų tvenkiniu, nes atsirado XVI amžiaus viduryje pastačius užtvanką. Ilgainiui ir visa ši teritorija buvo pavadinta Malūnų kalnu. Beje, šio vandens malūno vietoje dar prieš dešimtmetį vyko malūnininkystės darbai – čia veikė AB „Klaipėdos grūdai”.
Jau aišku, kad įgyvendinus „Malūnų kalvos” projektą, senojo malūno vietos, šimtmečius išlaikiusios savo paskirtį ir vertintinos kaip pramoninio paveldo objektas, laukia toks pats likimas, kaip ir pusiau sugriauto malūno Tilžės gatvėje.
Sovietmečio praktika
Užuot saugojus ar atkūrus autentiškas istorinio kraštovaizdžio vertes, kurios reprezentuoja istorinę Klaipėdos specifiką, žadama statyti „skandinaviškos koncepcijos ir standartų” 4-9 aukštų gyvenamųjų namų kvartalą su trimis 18-20 aukštų daugiaaukščiais. Dar labiau skaudu, kada skandinavišką koncepciją bandoma pridengti istorinių vietovardžių grąžinimu, suteikiant naujam kvartalui „Malūnų kalvos” pavadinimą. Panašiai buvusios įmonės „Laivitė” teritorijoje planuojamas kvartalas vadinsis „Memelio miestu”, nors aišku, jog kaip „Malūnų kalvoje” niekas neprimins malūnininkystės, taip ir „Memelio mieste” nebus senojo Memelio reminiscencijų. Tai primena sovietmečio praktiką, kai nauji serijinių „dėžučių” statybos kvartalai Klaipėdoje gaudavo buvusių dvarviečių ir palivarkų, kurių sunaikinimo sąskaita jie iškildavo, pavadinimus.
Lietuva ratifikavo 2000 metais Florencijoje priimtą Europos kraštovaizdžio konvenciją, tačiau šiuo deklaravimu, regis, viskas ir baigėsi. Naikinamas istorinis Klaipėdos kraštovaizdis, kartu netenkame miesto istorinio savitumo. Jei pinigingos interesų grupės, joms dirbantys architektai ir miesto savivaldybės administracija to nesupras, tai, kad Klaipėda – seniausias Lietuvos miestas, primins tik istorikų knygos.