Sostinėje Rūtos galerijoje atidaryta dailininkės Giedros Purlytės-Mažrimienės paroda „Belaukiant pavasario”. Autorė mano, kad dvylika parodoje eksponuojamų darbų – lyg bandymas padėti iškęsti žiemos šaltį ir tamsą, išsklaidyti šio metų laiko niūrumą.
Iš eksponuojamų darbų išsiskiria triptikas „Kukučio baladės”. Pagal poeto Marcelijaus Martinaičio baladės pavadinimą sukurtas darbas – puodynė su begonijomis ant ratų, medinis arkliukas su Kukučiu ir namelis su ratais, į jį remiasi ant raudono gyvenimo kelio, primenančio karaliams tiesiamą kilimą, stovinčios kopėčios – autorei lyg vaikystės prisiminimas. „Tai lyg išėjimas iš vaikystės namų: arkliukas simbolizuoja likimą, nešantį kukutį, vazonėlis – tai, kas lieka po žmogaus kelionės žemėje, – drobėje paslėptą prasmę atskleidė autorė. – Kitaip sakant, ant mūsų užauga gėlės arba medžiai. Jie gyvena savo gyvenimą ir tęsia savo kelionę, kuri nesibaigia, nes tas raudonas kelias-kilimas neturi nei pradžios, nei pabaigos.”
Drobėje „Šventa tyla” – angelai, žmonės užrištomis burnomis, išaugantys į bokštą, ir į juos palinkusi bažnyčia. „Kai tylime, netrukdome ateiti angelams, taip ir auga mūsų išmintis, – kito paveikslo reikšmę atskleidė autorė. – Angelai nemėgsta triukšmo.”
„Dangaus ieškotoja” – mergina, kurios kasa išauga į žydintį medį, žiūri pro kiaurymę į vaivorykšte nušviestą dangų, simbolizuoja šventumo, dangaus ir Dievo ilgesį.
„Avinėlio išgelbėjime” irgi dominuoja dangus ir vaivorykštė. „Dangaus niekada nebus per daug”, – tikino dailininkė. Šiame paveiksle mergaitė, sėdinti ant vaivorykštės, ant kelių laiko prisiglaudusią avelę. Apačioje – žydintis tulpių laukas. Šį paveikslą dailininkė nutapė po incidento, kai vienas menininkas sostinės Rotušės aikštėje norėjo papjauti gyvą avinėlį.
„Ši vadinamoji akcija buvo uždrausta ir sulaukė visuomenės pasipiktinimo. „Ekspertai” kalbėjo, esą kvailiai meno nesuprato. Tuomet tą avinėlį „išgelbėjau” ir pasodinau ant vaivorykštės, kad būtų saugus. Tokia alegorija slypi šiame darbe”, – pasakojo Purlytė-Mažrimienė.
Kaip ir kitose parodose, dailininkė čia ištikima pasauliui, kuris sklidinas švelnumo ir pasitikėjimo. Jos darbai – savotiška ramybės ir džiaugsmo oazė. Kaip ir anksčiau, Purlytės-Mažrimienės drobėse gausu įvairiausių angelų. Jie gina įsimylėjėlius, gelbėja aveles, moko mus kantrybės ir ištikimybės arba tiesiog skrajoja kartu su plaštakėmis.
Kalbėdama apie šią parodą autorė sakė: „Tai mano pasirinktas kovos būdas prieš cinizmą, pyktį ir aroganciją. Noriu nuolankiai, tyliai ir ramiai tai daryti. Tokį jaučiu pašaukimą ir prasmę, visa kita – nesvarbu. Tikiu, kad šviesa švęs pergalę prieš tamsą. Noriu tikėti, kad ir žmonės, kurie jaučia tą patį, žiūrėdami į mano darbus nesijaus vieniši šiame agresyviame pasaulyje.”
„Belaukiant pavasario” – pirmoji šiemet surengta Purlytės-Mažrimienės personalinė darbų paroda. Vasarį jos autoportretai buvo eksponuojami sostinės Šv. Jonų gatvės galerijoje surengtoje verslininko Vidmanto Martikonio lėšomis sukauptoje 32 Lietuvos menininkų autoportretų parodoje.