Liaudies išmintis byloja – jei upėse kovą ilgai nepakyla vanduo, o mėnesio vidury nusistovi sausi, gražūs orai, bus graži vasara. Sausi kovo orai pranašauja šlapią gegužę. Tankus žvaigždžių mirgėjimas įspėja apie pavasarinį šaltį ir paskutinį pūgos pasispardymą vienu metu. Šerkšnas naktį pranašauja trumpalaikį šaltį. Greito atodrėkio laukiama, kai sidabrinis šerkšnas pasirodo dienos metu.
Kasdien įvairėja paukščių balsų choras. Tad neatsitiktinai visi trys pavasario mėnesiai „pakrikštyti” paukščių vardais: kovas, balandis, gegužė. Pirmąjį pavasario mėnesį gausu įvairių paukščių švenčių. Štai 4-oji kovo diena vadinama Špokų ar Kovarnių diena,10-oji – Keturiasdešimties paukščių, 19-oji – Pempės (Knyvės), o 25-oji – Gandrinės. Apie Juozines (19 d.) turėtų pradžiuginti nuostabus pempės „Gyvi! Gyvi! Visi būsim gyvi!”
Jei kovo 10-osios naktį pašąla, tai didelė tikimybė, kad šalti orai arba stiprios šalnos gali neatlėgti dar 40 naktų. Rytų Lietuvoje buvo gražus paprotys tą dieną iškepti paukštelių formos 40 bandelių, sausainių, išvirti gardžios mėtų ar čiobrelių arbatos, nepagailima medaus. Tokia puota labai patikdavo vaikams – suaugusiųjų pamokyti, po „paukščių baliaus” likusiais trupiniais vaišindavo tikruosius vaišių „kaltininkus”.
Kovo 4-oji – Šv. Kazimiero, Lietuvos ir jaunimo globėjo diena. Neverta džiūgauti tą dieną išgirdus pavasario šauklio – vieversio giesmę. Tai nederliaus ženklas. Juolab kad vieversiui užgiedojus ant sniego, kovas jo pridės tiek, kiek per Šv. Kazimierą būta.