Specialistams nerimą kelia atvejai, kai į užsienį uždarbiauti išvyksta mamos su kūdikiais ant rankų
Žmonės nesusimąsto, ko gali netekti išvažiuodami uždarbiauti svetur. Galvoja, kad viską galima turėti: ir šeimą, ir pinigų. Tačiau tai tėra tik iliuzija, nes viskas turi savo kainą.
Vaikai gyveno vieni
Dėl emigracijos padaugėjo netradicinių šeimų, kai vaikus prižiūri seneliai, o tėvai dirba užsienyje. „Būna, kad vaikai iš viso vieni gyvena. Draugė, teta užeina, paduoda valgyti”, – pasakojo Šeimos santykių instituto vadovė vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė, šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė.
Kai tėvai ilgam laikui išvyksta, vaikai jaučiasi išduoti. Kartą vienas vaikas jai sakė, kad nežino, turi jis tėvą ar ne. Kai šis išvyko į užsienį, vaikas buvo mažas ir tėvo jis dabar neprisimena.
Pavyzdžiui, abu tėvai išvyko ir paliko paaugusius vaikus senelių priežiūrai. Seneliai neretai jų nesuvaldo, be to, jiems sunku suprasti, jaunimą, nes juos nuo anūkų skiria ne viena, o dvi kartos.
Pasak šeimos psichoterapeuto Gedo Malinausko, blogiausia, kai išvykstama neapibrėžtam laikui. „Neaišku, kada grįšiu. Pažiūrėsiu, kaip seksis. Paskambinsiu nežinia kada. Užsidirbom pinigų, bet nepakankamai, gal dar padirbkim. To neaiškumo yra ir bendraujant su vaiku ir tarpusavyje sutuoktiniams, jei vienas jų liko namie”, – sakė G.Malinauskas. Neaiškumas atima pamatinį saugumo jausmą.
Nežino, kuo rizikuoja
„Žmonės nesusimąsto, ko išvažiuodami gali netekti”, – pastebėjo G.Malinauskas. „Galvoja, kad viską galima turėti: ir šeimą, ir pinigų. Tačiau tai tėra tik iliuzija, nes viskas turi savo kainą: jei išvažiuoji toli ir su šeima bendrauji tik telefonu, yra didelė rizika, kad pasikeis santykiai su likusia Lietuvoje šeima, susilpnės ryšiai, nes nebelieka esminės dalies – bendros patirties, kuri atsiranda kartu gyvenant”, – sakė psichologė-psichoterapeutė Rasa Pietarienė.
„Mama ateina tartis, palikti trijų mėnesių kūdikį ir važiuoti dirbti į užsienį ar ne. Tai sukrečia. Mama sako, kad išvažiuoja vaikų labui: juos reikia rengti, pinigų reikia mokyklai, būreliams, kompiuteriui. Vaikas tai pateisina, neprotestuoja, o jaučiasi kaltas. Mačiau tokį atsitikimą. Važiavo penkios mamos su mažais vaikais, keli jų – žindomi kūdikiai. Klausiu, kokia tai ekskursija? Sako, mes važiuojam į Edinburgą darbo ieškoti”, – pasakoja R.Šerkšnienė.
Jeigu žmonės taip taupytų Lietuvoje, kaip taupo dirbdami užsienyje, susitaupytų nemažai pinigų. „Ten, pavyzdžiui, trys šeimos gyvena name su trim miegamaisiais, bendra vonia, tualetu, virtuve. Ar kas nors Lietuvoje sutiktų taip gyventi? Priimtum mane su vyru?” – klausė R.Pietarienės R.Šerkšnienė. Vietoje atsakymo nuskambėjo ironiškas juokas.
Kai sutuoktinis sugrįžta, yra svarbus prisitaikymo momentas. „Kai gyveni vienas, kada nori, tada keliesi, skalbi kojines. Kai grįžta vyras, iš pradžių būna džiaugsmo periodas. Svarbu, kad jis nevirstų dideliu nusivylimu”, – įspėjo R.Šerkšnienė.
„Reikėtų pasiruošti ir galvoti, ką vyras veiks grįžęs. Ar parsivežęs daug pinigų jis dirbs už mažą atlyginimą?” – sakė G.Malinauskas.
Sodina prie kompiuterio
„Nuo tada, kai pradėjau dirbti, problemų paveikslas labai pasikeitė. Padidėjo visuomenės reikalavimai, pasikeitė ir problemos. Jų ėmė kelti kompiuteriniai žaidimai, kazino. Anksčiau vyravo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, alkoholiui, o dabar atsirado žaidimų, apsipirkimo manijos”, – kalbėjo R.Šerkšnienė.
Būna, kad tėvai naudojasi vaiko noru žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuteriu. „Ypač judrių vaikų tėvai sako, kad tuomet, kai neturi laiko ir negali skirti vaikui daug dėmesio, pasodina jį prie kompiuterio ar televizoriaus”, – sakė R.Šerkšnienė. Taip pamažu formuojasi priklausomybė.
Pas specialistus tokius vaikus tėvai atveda tada, kai šie pradeda eiti į mokyklą. Tuomet išlenda nesugebėjimas susikaupti. „JAV padaugėjo hiperaktyvių vaikų. To priežastis – stipriai pagreitėjęs gyvenimo tempas. Anksčiau animaciniame filmuke meškiukas kol nutapsėdavo, o dabar televizijos programose, filmuose veiksmas vyksta žaibo greičiu. Vaikas įpranta prie greitai besikeičiančių vaizdų, todėl jam sunku atsisėdus prie knygos ramiai lėtai raides vedžioti ar skaityti. Tai technikos stebuklų išdava”, – teigė specialistė.
Ir Kaune padaugėjo hiperaktyvių vaikų.
Mažai erdvės būti visokiam
Tėvai dėl vaikų sunerimsta tada, kai šie, pavyzdžiui, pradeda blogai mokytis, bėga iš pamokų, pradeda dažnai sirgti, skųstis galvos, pilvo skausmais. Jei gydytojai nenustato fizinės ligos, įtariama, kad negalavimai susiję su emociniais išgyvenimais. Tuomet pasiūloma ieškoti psichologinės pagalbos.
G.Malinauskas pastebėjo, kad pagalbos imama ieškoti tik tada, kai bėda būna įsisenėjusi ir šeima mato, kad savo jėgomis menkai ką tepasieks. „Kai vaikas, pavyzdžiui, dingsta trim dienom”, – sakė G.Malinauskas.
„Konsultacijos metu vaiko klausiu, kaip sekasi mokslai. Atsako, kad vidutiniškai, nes iš matematikos gavo devynis, iš anglų – devynis, lietuvių – aštuonis, istorijos – dešimt. Reikia ilgai ir nuobodžiai aiškintis, kad aštuoni yra geras, o devyni – labai geras pažymys”, – neatsistebėjo R.Šerkšnienė.
R.Pietarienė pridūrė, kad visa tai vyksta dėl visuomenėje atsiradusių perfekcionizmo tendencijų. „Visuomenė skaldosi į tuos, kurie bando lygiuotis į sukurtus etalonus, ir autsaiderius. Lieka labai mažai erdvės nebūti autsaideriu, būnant visokiam – patiriančiam ir sėkmes, ir nesėkmes”, – kalbėjo R.Pietarienė.
„Paskaitykit žurnalus, žinosit, kaip turite atrodyti. Jeigu esi storas ir spuoguotas, tavo gyvenimas pasibaigė. Dabar aplink labai daug šou, o gyvenimas nėra šou”, – vardijo R.Šerkšnienė.
Nuvertina mokykloje ir namuose
Artėjančius brandos egzaminus specialistai pajunta labai anksti. Jau vienuoliktokams prireikia psichoterapeutų pagalbos.
„Viskas dėl gąsdinimo sistemos. Mokiniams kalama: „Jūs neišlaikysit egzaminų, jūs neįstosit!” Tas, kuriam gerai sekasi, irgi nesidžiaugia, nes reikia mokytis dar geriau. Niekas jų nepagiria, nes, kai kalbi su mamomis, paaiškėja, kad gerai mokytis yra privaloma. Jis turi gerai mokytis, turi norėti tvarkyti kambarius. Kodėl vaikas turi norėti?” – nesuprato R.Šerkšnienė. Juk geras mokymasis ir įvairių pareigų atlikimas yra labiau susijęs ne su noru, bet su ilgu atkakliu darbu, pastangomis. O tai nėra vien malonus dalykas. Vaikas labiau nori gero įvertinimo, palaikymo, paskatinimo.
Nemažai tėvų sunkiai pastebi gerus pokyčius ir tai įvertina. „Kai paklausi, kokios vaikų, pačių tėvų geros savybės, jie nustemba. Juk jie atėjo skųstis! Ilgai galvoja, kol ką nors gero suranda”, – sakė G.Malinauskas. „Bet po to vis tiek supeikia. Suranda tiek blogų dalykų”, – pastebėjo R.Šerkšnienė.
Vaikai tėvų miegamajame
Neretai žmonės, užimantys vadovaujamas pareigas, negali susitvarkyti su savo penkerių ar trejų metų vaiku.
„Labai dažna problema – negalėjimas atsiskirti nuo kūdikio nakčiai. Atrodo, turėtų būti labai paprasta išmokyti vaiką miegoti atskirame kambaryje, bet paaugliai su tėvais miega”, – sakė R.Šerkšnienė.
Kartais tėvams atrodo, kad tik vaikas turi problemų, nes negali užmigti vienas, negali nuo jų atsiskirti, bet kartu su vaiku miegoti nori ir patys tėvai.
Sprendžiant tokią problemą reikia pasikalbėti su vaiku, jam paaiškinti, kad jis jau didelis. Reikėtų jam įrengti atskirą kambarį, o jei sąlygų nėra, bent jau suteikti asmeninės erdvės, pavyzdžiui, skirti dalį kambario.
Patarė keisti mokyklą
Dėl smurto mokykloje specialistai kartu su tėvais aptaria taktiką, aiškinasi priežastis.
„Situacija priklauso nuo to, ar vaikas užims aukos poziciją ir užsisklęs savyje, ar bandys ieškoti kompromiso. Yra buvę, kad rekomendavome keisti mokyklą, bet tai – kraštutinė priemonė. Moksleivių tarpusavio santykiai paaštrėja penktoje šeštoje klasėje”, – kalbėjo R.Šerkšnienė.
R.Pietarienė teigė, kad daug kas priklauso ir nuo tėvų požiūrio. Neteisingai elgiasi tėvai, kurie žino, kad vaikui negerai mokykloje, tačiau pataria pačiam susitvarkyti, išsikovoti savo pozicijas. „Negalima vaiko palikti visiškai vieno pasakius, kad jis turi būti stiprus”, – sakė specialistė.
„O kai kurios mamos per daug jautriai reaguoja į vaiko skriaudas, vis bėga aiškintis su mokytojais, mokinių tėvais”, – pridūrė G.Malinauskas. Smulkmenų hiperbolizuoti nereikia, bet nekreipiant dėmesio į vaikų problemas galima juos prarasti.