J.Štreimikytė-Virbickienė teigia daugiau niekam nesuteiksianti progos pilti ant savęs šiukšlių
Geriausia nepriklausomos Lietuvos krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė, vadinta „moterų krepšinio Saboniu”, sužaidė paskutiniąsias savo karjeros rungtynes Eurolygoje.
34 metų 189 cm ūgio Vilniaus TEO puolėja prieš sezoną vylėsi, kad jos komandai pavyks dar kartą prasibrauti į Eurolygos finalo ketvertą ir ji atsisveikins su didžiuoju krepšiniu galbūt užsidėjusi čempionės karūną.
Šios viltys prieš kelias dienas subyrėjo į šipulius – TEO iš Eurolygos pasitraukė po ketvirtfinalio kovų. J.Štreimikytė-Virbickienė, nors ir stengiasi į viską žvelgti ramiai, giliai širdyje slepia nuoskaudą.
Sezono pabaiga – logiška
– Jurgita, ar nekamavo nuojauta, kad po dviejų įspūdingų sezonų Eurolygoje šįmet finalo ketverto TEO nepasieks? – „Kauno diena” pasiteiravo krepšininkės.
– Teisybę pasakius, tai – logiška šio sezono pabaiga. Turbūt didžiausia problema buvo tai, kad daugeliui atrodė savaime suprantamas dalykas, jog TEO turi žaisti Eurolygos finalo ketverto varžybose. Tačiau šis tikslas nėra taip lengvai pasiekiamas, o mes žaidėme silpniau nei dvejus ankstesniuosius sezonus. Sunkiai pradėjome, po to tarsi atsigavome ir vėl „sėdome”.
– Ar esate tvirtai nusprendusi, kad šis sezonas Jums yra paskutinis?
– Taip. Bent jau šiuo metu taip galvoju. Nemanau, kad turėčiau dar kam nors ką nors įrodinėti.
Žaisti nebenori
– Ar nesinorėtų atsisveikinti laimėjus, o ne pralaimėjus?
– Jeigu norėčiau, tikrai galėčiau dar žaisti. Manau, kad ir ambicijų man užtektų, galų gale jas labai greitai galima sužadinti. Bet krepšinis – komandinis žaidimas, ne viskas nuo manęs vienos priklauso. Taip išėjo, kad paskutinės Eurolygos rungtynės man nepavyko. Galbūt psichologiškai perdegiau? Tiesą sakant, pati tų priežasčių nelabai ieškojau, nes jų gali rasti galybes, bet tai nieko nepakeis, nebent sau depresiją įvarysi.
– Ar šeima neskatina tęsti karjerą?
– Vyras vis klausė, ar tikrai nebenoriu žaisti. Tvirtai sakiau, kad nebenoriu. Tegul dabar visi, kurie nori, pila ant mano galvos kritiką, kad neištraukiau komandos žaidžiant su „Bourges”. Bet daugiau tokios progos pilti ant manęs šiukšlių niekam nesuteiksiu.
– Turite galvoje komentarus internete po Eurolygos ketvirtfinalio rungtynių?
– Sakykime, taip. Bet daugiau apie tai neverta kalbėti.
– Tikriausiai dar anksti kalbėti, tačiau galbūt nutarsite su krepšiniu atsisveikinti paskutinį kartą sužaidusi Lietuvos rinktinėje, nors apie pasitraukimą iš jos kalbėjote jau praėjusį rudenį?
– Tikrai ne. Jeigu atsitiktų taip, kad ryžčiausi dar metus pažaisti, tai tikrai ne rinktinėje ir net ne Lietuvoje.
Pristigo fizinių jėgų
– Kokios priežastys sutrukdė šį sezoną geriau žaisti TEO ekipai?
– Man asmeniškai didžiausios įtakos turėjo pasaulio čempionatas Brazilijoje. Jis vyko rugsėjį, jam pasibaigus trūko laiko ir pailsėti, ir po to gerai pasirengti naujam sezonui. Prieš čempionatą visą mūsų sportinę formą išderino ir keturios nežinios paros Prancūzijos Gvianoje. Visa tai nepraėjo be pėdsakų. Prieš pasaulio čempionatą kalbėjau su treneriais, sakiau, kad nenoriu jame žaisti, nes galiu fiziškai neišlaikyti iki pavasario. Bet visiems atrodė, kad aš viską galiu.
Gali būti, kad ir kitoms mūsų komandos lietuvėms tai atsiliepė. Atkreipiau dėmesį, kad ir dvi stipriausios 2006 metų Eurolygos komandos, Brno „Gambrinus” bei Samaros CSKA, kurių žaidėjos kovojo pasaulio čempionate, sunkiai įsibėgėjo.
Kalbant apie silpnesnį mūsų ekipos žaidimą, įtakos turėjo ir Keitės Daglas trauma, dėl kurios ji vėliau pradėjo sezoną, ir žaidėjų kaita. Labiausiai trūko Irenos Baranauskaitės, kuri atlikdavo daug juodo ir labai svarbaus darbo aikštėje, ji buvo mums kaip patikimas užnugaris. Dar prieš sezoną numačiau, kad šios žaidėjos mums labai trūks.
Nuoskaudos išliks
– Kaip į nesėkmę reagavo kitos TEO žaidėjos?
– Kiekviena krepšininkė skirtingai išgyveno tai, kad anksčiau laiko baigėsi Eurolygos sezonas. Vienoms galbūt tai reiškė kone tragediją, kitoms – šiaip nesėkmę. Ašaromis apsipylusiai Sandrai Valužytei sakiau, kad jai – dar viskas prieš akis, juk dar bent 10 metų žais krepšinį. Bet tokį ašarų etapą pereina turbūt visos krepšininkės.
Aš pralaimėjimą Prancūzijos komandai priėmiau natūraliai – skaudu, bet sporte nuo nesėkmių niekas nėra apsaugotas. Didelės įtakos mano gyvenimui tai nepadarys, na, bus mažiau viena eilute įrašyta prie karjeros laimėjimų. Aš stengiuosi į tai reaguoti ramiai, per daug savęs neerzinu. Juk ne visada būna taip, kaip nori. Aišku, tam tikros nuosėdos, galbūt kai kas jas pavadintų nuoskaudomis, išliks ilgam, bet šis išgyvenimas mane, kaip žmogų, padarys stipresnę.