Maldyvai – Indijos vandenyno gėlės

Taip šias koralines salas pavadino keliautojas Markas Polas. Išvertus iš sanskrito kalbos Maldyvai reiškia – tūkstantis salų.

Išties jų suskaičiuota daugiau nei 200, salos yra apgyvendintos, 88 iš jų pritaikytos turistams, ištroškusiems saulės ir jūros malonių.

Maldyvuose saulė šviečia visus metus, čia vidutinė temperatūra – 28-30 laipsnių, vandens temperatūra – vos keliais laipsniais žemesnė, o nuo povandeninio pasaulio spalvų intensyvumo raibsta akys. Tad geresnę vietą poilsiui pavargusiems nuo pilko dangaus ir atšiauraus vėjo sunku būtų ir surasti.

Sutikimas

Po devynių valandų skrydžio iš Miuncheno leidžiamės į Maldyvų sostinę Malę.

Vaizdas pro langą nuvilia – pilkas industrinis peizažas visai nedera su vaizduotėje susikurtu romantišku salų įvaizdžiu. Tačiau nuotaika išlieka gera – juk priešaky savaitė išsvajoto poilsio!

Oro uoste mūsų jau laukia du besišypsantys vaikinai su lentele „Soneva Fushi Resort”. Jie įteikia šaltą kvapnią skepetaitę pirmam prakaitui Maldyvuose nusibraukti bei šalto vandens butelį atsigaivinti.

Jaunuoliai palydi mus iki autobusiuko ir penkias minutes dardame duobėtu keliu iki vandens lėktuvų aerodromo.

Pro dviejų aukštų pastato langą matosi žibantys geltoni ir mėlyni lėktuvai – mūsų transporto priemonė. Bet prieš sėdant į ją, mūsų laukia pusvalandis jaukioje laukimo salėje, kurioje ne tik esame pavaišinami egzotiškais nealkoholiniais kokteiliais, bet galime pasimėgauti nemokamu 20 minučių masažu.

Į vandens lėktuvą kartu su mumis lipa dar apie dvidešimt žmonių. Basi pilotai šypsosi ir net nebando uždaryti kabinos durų.

Tokių atsipalaidavusių lakūnų tikrai dar neteko matyti. Skrydžio laikas – trisdešimt minučių. Šį kartą vaizdai pro langą užburiantys. Salos tarsi žydrai mėlyno neįprastai skaidraus vandenyno akys šypsosi mums… Maldyvų apžavai pradeda veikti…

Po pusvalandžio skrydžio lėktuvėliu leidžiamės tiesiai į vandenį, prie trijų metrų ilgio tokio pat pločio medinės platformos, ant kurios puikuojasi pavadinimas „Tarptautinis Soneva Fushi oro uostas”.

Na, oro uosto dydis atitinka salos dydį – 1,4 kilometro ilgio ir pusės kilometro pločio džiunglėmis apaugusi sala savaitę taps mūsų namais.

Apavui – ne!

Nuo „oro uosto” iki salos – gal koks kilometras. Mūsų pasitikti atplaukia laivelis, iš kurio mus sveikina asmeninis palydovas, į kurį galime kreiptis bet kokiu mums rūpimu klausimu.

Pirmiausia jis mums įteikia medžiaginį maišą, ant kurio užrašyta „No news, no shoes” („Be naujienų ir be batų”). Tai salos devizas, tad su apavu tenka atsisveikinti visai savaitei. Ir kam gi pusę lagamino prisikroviau įmantriausių basučių? – pagalvoju ir išsiurbiu ką tik patiektą kokteilį kokoso kevale.

Tik išlipę saloje, kuri kurortu robinzoniško poilsio mėgėjams buvo paversta tik prieš 11 metų, kairėje prieplaukos pusėje pamatome ant smėlio surikiuotus staliukus. Tai vienas iš trijų saloje esančių restoranų, romantišku pavadinimu „Saulėtekis”. (Kitoje salos pusėje esantis restoranas vadinasi „Saulėlydis”.)

Kadangi pietų laikas baigiasi, prieš keliaudami į savo namelį, nutarėme papietauti. Maisto įvairovė patenkintų kiekvieno gurmano skonį: nuo egzotiškų vaisių, kurių pavadinimų tikrai nežinau, šviežių žuvų ir jūros gėrybių iki picos.

Nutariame paskanauti japoniškojo sušio. Prisipažinsiu – gardumėlis neįtikėtinas…

Būstas

Paplūdimio ruožas aplink salą – nuo dviejų iki dešimties metrų pločio. Visa kita teritorija – pačios tikriausios tropikų džiunglės, kuriose iškirsti takai. Tačiau medžių lapija tokia tanki, kad saulės spinduliai vargiai prasiskverbia į šiuos džiunglių koridorius. Jais ir žingsniuojame su palydovu link mūsų trobelės.

Tai ir pirma pažintis su salos gyvūnijos pasauliu. Aplink laksto balti ir rudi triušiai, šmėsteli porelė iguanų, medžiuose kabo grėsmingai atrodantys šikšnosparniai (tikrai nesitikėjau jų pamatyti dieną).

Džiunglės skamba nuo įvairiausių paukščių balsų. Kelyje kelio ženklai informuoja, kad eismas turi vykti kaire kelio puse. Tačiau atsipalaidavusiems turistams atrodo jie nė motais.

Juodus, praėjusio amžiaus pradžią primenančius dviračius ir triračius jie mina kur papuolę. Kaip jiems nepaskausta pėdų, minant basomis, pagalvojau?

Tačiau šią mįslę įmenu, priartėjusi prie baltos tvoros, supančios mūsų trobelę. Prie jos taip pat puikuojasi tokie pat ką tik matyti dviračiai su vienintele apdaila mūsų būsto numeriu „54” gale. Apžiūrėjusi pedalus pamatau, kad jie aptraukti minkštučiu audiniu…

Mūsų trobelė nendriniu stogu – jaukus dviaukštis namas. Pirmame aukšte – dvidešimt kvadratinių metrų svetainė, kurios pagrindinė puošmena – didžiulė sofa ir vonios kambarys, kurio pusė – po atviru dangumi.? Būtent čia įrengtas ir lauko dušas.

Antrame aukšte – miegamasis ir terasa, iš kurios atsiveria vaizdas ne tik į prie trobelės įrengtą baseiną, bet ir į nuostabų vandenyno mėlį.

Prie baseino – patogūs mediniai gultai. Kuo greičiausiai išsidrebiame juose ir atsiduodame Maldyvų saulės malonei.

Menas nieko neveikti

Nors nedidelėje saloje net 62 namukai, tačiau jie taip gerai užmaskuoti džiunglėse, kad susidaro įspūdis, jog esi visai vienas lyg Robinzonas negyvenamoje saloje.

Negalintiems gyventi be veiklos saloje įrengti teniso kortai, yra stalo tenisas, masažo salonas, nardymo mokykla ir net kino teatras „Paradiso” po atviru dangumi, kuriame antradieniais ir ketvirtadieniais pusę devynių vakaro galima žiūrėti kino filmus.

Tačiau daugelis poilsiautojų renkasi pasyvų poilsį. Gamtos grožis – pasakiškas. Po poros dienų jauti, kaip mintys apie nebaigtus darbus ir kažkur už tūkstančių kilometrų paliktus rūpesčius išgaruoja, o siela prisipildo dangiškos ramybės. Pagrindinis užsiėmimas – palaimingas dykinėjimas paplūdimiu, stebint pakrante pūškuojančius krabus, žvejojantį gandrą ir pusmetrinius vėžlius, plaukiojančius visai netoli kranto. Koraliniai rifai – vos už penkiasdešimties metrų.

Užtenka kaukės ir vamzdelio, kad pasinertum į fantasmagorinių spalvų povandeninį pasaulį, kuris užburia ir ramina.

Palaimingai bedrybsodama ant minkštučio balto smėlio ir žvelgdama į žalsvai melsvą horizontą, staiga suvokiu, koks trapus šis tropikų rojus. Juk vieną dieną šių salų gali ir nebelikti.

Maldyvų salos savo aukščiausiose vietose yra iškilusios vos 2 metrus virš vandens. O vandenyno lygis vien per praėjusį šimtmetį pakilo net 20 centimetrų. 2004 metais Indijos vandenyne praūžęs cunamis ne tik buvo užtvindęs du trečdalius sostinės Malės, bet pakeitė daugelio salų kontūrus taip, kad kartografams teko sudaryti naujus archipelago žemėlapius. Kas laukia šio rojaus kampelio ateityje?

Kažkokio nepažįstamo egzotiško paukščio klyksmas nuveja mano mintis. Tolumoje pasirodo delfinų pulkas.

Neriu į vandenį, lyg skubėdama į pasimatymą su šiais protingais gyvūnais, tikėdama, karštai tikėdama, kad jie išpranašaus šviesesnę ateitį ne tik šioms nuostabioms Maldyvų saloms.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.