Lietuvoje dažniausiai užtenka užpilti vandeniu įvairias vaistažoles, džiovintus atogrąžų vaisius ar gėlių žiedus, ir arbata paruošta. Ar tai tikroji arbata? Kokia ji pagal rytiečių filosofiją?
Tikrosios arbatžolės gaminamos iš kininio arbatmedžio ‘Thea sinensis’ arba jo giminaičio ‘Thea assamica’ lapų. Tik iš jų ruošiamas tonizuojantis, susikaupimą skatinantis, turintis savo kultą ir vartojimo kultūrą gėrimas. Tik iš šių augalų, naudojant įvairius apdirbimo būdus, pagaminama per 1000 rūšių arbatos, kuri skirstoma į grupes: žaliąją, raudonąją, juodąją, geltonąją…
Arbatai paruošti turime turėti pagalbininkų: arbatinuką, puodelį, stalą ir draugą, kuris prisės šalia mūsų ir pasidalins savo mintimis.
Neatsiejamas rytietiškos arbatos gamybos reikmuo, verčiantis susikoncentruoti ir kažką atrasti, mėgautis pačiu procesu ir, žinoma, paruošti skanią arbatą – arbatinukas. Tai pagrindinis indas, kuriame užpilama arbata. Rytuose tikima, kad draugui dovanodami arbatinuką, kartu su juo dovanoja laimę, nes arbata – stebuklingas laikas, kuomet pildosi svajonės, o arbatinukas – „namukas”, kuriame gėrimas gimsta.
Geras arbatinukas – tai ne tik patogus. Jis atskleidžia tikrąjį arbatmedžio lapų skonį, nes gėrimo, pagaminto metaliniame ar moliniame, glazūruotame ar neglazūruotame moliniame, akmeniniame ar ketaus arbatinuke, skoniai skiriasi. Geresni yra tie, kurių sienelės šiek tiek laidžios orui, t. y neglazūruoti moliniai, nes juose arbata „neuždžiūsta”. Visai netinka aklinai užsukami termosai. Juose geriau laikyti vandenį, kuriuo užplikomos arbatžolės. Ir visiškai netinka plastmasiniai indai – suteikia prastą skonį. Geriausi – moliniai ir porcelianiniai, pagaminti iš visame pasaulyje pripažinto „arbatininio” molio ir smėlio.
Pagarbą svečiui ir sau parodysite ne bėgiodami į virtuvę ir atgal bei nukraudami stalą vaišėmis ir sugaišdami laiką, skirtą bendravimui. Rytiečiai siūlo kitą būdą pasakyti, kad svečias svarbus. Tam naudojami mažyčiai puodeliai, arbata pripildomi tiek kartų, kiek svečias pageidauja. Manoma, kad kuo mažesnis puodelis, tuo didesnė parodoma pagarba. Ir atvirkščiai, vienas didžiulis puodukas, sklidinai pripiltas arbatos, gali reikšti, kad svečiu niekas nesirūpina.
Negalima svečiui paduoti įskilusio ar su nulaužta rankenėle puodelio, kuris dar „visai geras”, taip pat netinka jo naudoti ir pačiam, nes arbatos gėrimo laiką reikia gerbti.
Arbata, skirta kasdieniam vartojimui, skiriasi nuo tos, kuri geriama stiprinti sveikatai bei įgyti išminties. Pirmajai – vieta prie pusryčių stalo, antrajai derėtų kurti aplinką laisvesnę nuo prisiminimų apie buitį – prie arbatos stalelio, kuris nesunkus ir lengvai nešiojamas. Jį galima pastatyti ant kilimo ir aplink rytietišku papročiu susėsti pariečiant po savimi kojas. Tokį stalelį galima padėti ir ant stalo, jei patogiau sėdėti ant kėdžių.
Arbatos stalelyje yra stalčiukas, į kurį subėga vanduo. Tai labai patogu ruošiant arbatą, plaunant ir šildant indus, nereikia palikti svečio, nereikia niekur skubėti. Baigus gerti arbatą, vandenį iš stalčiuko galima išpilti ir pasiruošti naujam gėrimui.
O jeigu dar atsitversite bambukine pertvarėle ar ryžinio popieriaus sienele, turėsite nepaprastą erdvę, kurioje galbūt įvyks stebuklas…