Pajudėjo Italo Calvino reikalai Lietuvoje. Į jį pastarąjį dešimtmetį dairėsi ne viena leidykla, bet dėl kažko su kažkuo vis nesusitardavo arba šiaip delsė, abejojo, svarstė.
Vieno įdomiausių XX a. italų rašytojų Italo Calvino romanas „Baronas medyje”, išverstas Edvardo Viskantos, pasirodė 1975 metais. Ko gero, jį jau spėta pamiršti. Kristijono Vildžiūno filmo „Aš esi tu” akcentas – gyvenimas medyje – vertintojams pasirodė neregėtai originalus, šviežias. Iš tiesų tai jau seniai Calvino panaudota.
Dabar vienas po kito pasirodė du rašytojo tomai: „Nematomi miestai” ir „Jeigu keleivis žiemos naktį”. Jeigu Calvino kūryba į mūsų kultūrinę apyvartą būtų įėjusi kiek anksčiau, galbūt ir Alessandro Baricco išradingumas nebūtų atrodęs toks pribloškiamas. Calvino – išmonės virtuozas ir „stiliaus voverė”, kaip jį pavadino kolega Cesare Pavese.
„Jeigu keleivis žiemos naktį” jau ir taip yra neįprastas skaityti neįprasto sumanymo romanas. Tačiau kokį skaitymo performansą žada pateikti „Baltos lankos”? Mums į rankas pakliuvusio egzemplioriaus tituliniame puslapyje nuoroda: iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė. O žemiau – iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. Dvi vertėjos, vertusios iš skirtingų kalbų? O gal spaustuvė į vieną tomelį pramaišiui įrišo du skirtingus kūrinius? Skaitytojas dėl to patirtų nemalonių emocijų ir nepatogumų, tačiau būtų įtrauktas į galbūt nuotykingas tikrojo, teisingojo kūrinio paieškas…
Autoriui tai būtų patikę. Nuotykiai Calvino romane taip ir prasideda – Skaitytojas gauna brokuotą egzempliorių, kažkaip supainiotai įrištą. Keliauja į knygyną jo pakeisti ir dar neįtaria, kad jau įžengė į romanų labirintą. Viena po kitos labai keistai ir netikėtai atsiranda vis naujų romanų pradžios ir vis nutrūksta, o tęsinių paieškos vis labiau įtraukia Skaitytoją. Tarsi matrioškų principas: iš vieno kūrinio lukštenasi kitas, vis kitoks – neorealistinis, neoavangardinis, egzistencialistinis, siurrealistinis… O pabaigos nėra.
„Jeigu keleivis žiemos naktį” – tipiškas postmodernizmo veikalas. Jį vadina hiperromanu, metaromanu. Tai romanas apie skaitymo magiją ir raštijos perviršį, skaitymo akto pašlovinimas ir ironizavimas, literatūrinių diskursų išvertimas į išvirkščią pusę. Nors šalia filologinio detektyvo rutuliojasi Skaitytojo ir Skaitytojos meilės romanas, iš tiesų šis kūrinys – ne masiniam skaitytojui, o skaitymo snobui, gurmanui. Tam, kuris visas menines provokacijas geba panaudoti kaip intelektines pratybas. Ir, žinoma, filologui.
Paaiškėja, kad šią smagią postmodernistinę košę su mistifikacijų prieskoniais užvirė romanų vertėjas Hermis Marana, visko pripainiojęs ir prinarpliojęs. Knygos vertėja į lietuvių kalbą (tai iš tiesų Asta Žūkaitė) kruopščiai išpynė ir išnarpliojo vingrius Calvino sakinius. Regis, ji pajuto, kaip smagu buvo rašytojui megzti pinkles romanui.
Įdomu, kad vertėja ėmėsi šio veikalo tiesiog šiaip sau, savo malonumui (darbavosi Dzūkijos giriose), o leidėjai savo nuostabai išgirdo, kad vertimas jau atliktas – ir be specialaus užsakymo.