Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose Vilniuje, atidaryta jubiliejinė retrospektyvinė tekstilininkės Minos Levitan-Babenskienės paroda
„Jos menas pavertė Radvilų rūmus šventove”, – pasakė viena lankytoja per parodos atidarymą. Iš tiesų šis įspūdis yra bene stipriausias Minos Levitan-Babenskienės parodoje. Tai ne tik unikali proga pamatyti dailininkės kūrybos retrospektyvą, bet ir patirti ypatingą dvasios skrydį. Būdamas šalia Levitan-Babenskienės kūrinių jauti stiprią harmoningą jų energiją. Minos kūrybos ir asmenybės trauką pabrėžė ir specialiai iš Izraelio į parodos atidarymą atvykęs skulptorius Dovydas Zundelovičius, kuris Lietuvoje studijavo skulptūrą, o šiuo metu gyvena Izraelyje. Netoli Tel Avivo jis yra įsteigęs privačią skulptūros mokyklą ir bronzos liejyklą. Zundelovičiaus teigimu, Mina yra nepaprastas žmogus ir kūrėja.
Dažniau matoma svetur
Lietuvos dailės muziejus nuosekliai supažindina parodų lankytojus su šiuolaikinės dailės klasikų kūryba. Radvilų rūmuose pastaraisiais metais visuomenei buvo parodyta tapytojų Jutos Čeičytės, Vytauto Ciplijausko, Leonardo Tuleikio, Igorio Piekuro, Valentino Antanavičiaus, Aloyzo Stasiulevičiaus kūryba. Levitan-Babenskienės parodoje „Monumentalumo galia” pirmą kartą šiuose rūmuose pristatoma tekstilės kūrėjos darbų retrospektyva. Čia eksponuojama per 140 gobelenų, pastelių ir fitokoliažo kompozicijų, sukurtų per penkis kūrybos dešimtmečius. Ši paroda yra viena iš retų progų būtent Lietuvoje pamatyti jos darbų kolekciją. Pastaruoju metu menininkė nuolat kviečiama į prestižinius tarptautinius dailės renginius. Todėl jos kūrinių iki šiol dažniau nei Lietuvos galėjo pamatyti Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, Ispanijos, Amerikos žiūrovai.
Dvi Minos tėvynės
Parodos sumanytoja ir kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, dar studijuodama anuometiniame Dailės institute atrado Miną. Anot jos, menininkė turi dvi tėvynes. Lietuva – tikroji Levitan-Babenskienės tėvynė (dailininkė gimė Šiauliuose), tačiau pasąmonėje glūdėjo ir kita – nepažintoji – protėvių žemė. 1993 metais pirmą kartą apsilankiusi Izraelyje menininkė pajuto savotišką nušvitimą. „Prie Raudų sienos pajutau, kad tėvų sielos sklando šalia”, – sakė menininkė. Nuo tada jos kūryboje prasiveržė holokausto, žydų tautos istorijos tema. Jos gobelenas „Rekviem” (1999) skirtas nacių išžudytoms giminėms. Dailininkės šeima karo metu buvo išblaškyta, 1941 metais Jurbarke nužudytas Minos senelis Zusmanas Levitanas, Antrojo Lietuvos seimo narys.
Savita meninė kalba
Levitan-Babenskienės kūrybos kelio pradžia – Vilniaus dailės institute (dabar – akademija), jį baigė 1959 metais. Mokėsi prof. Juozo Balčikonio studijoje. Ne vienas tuo metu baigęs tekstilę ilgam likdavo pažymėtas šio pedagogo žyme. Tačiau Mina, kurį laiką sekusi lietuvių liaudies meno tradiciją, naudojusi įprastą kompoziciją ir tradicines medžiagas, anksti pajuto savo talento jėgą ir poreikį kalbėti savita menine kalba. Ji bene pirmoji Lietuvos tekstilėje septinto dešimtmečio antroje pusėje pradėjo taikyti specifines medžiagas – į kilimus pabandė įausti varinę vielą, džiutą, liureksą. Vėlesnėje kūryboje virtuoziškas šių medžiagų naudojimas, dėmesys šviesos problemoms tapo išskirtiniu autorės kūrybos bruožu. Jos darbai turi aristokratišką, tik jai būdingą smaragdinį, sidabrišką ar varinį skambėjimą. Tai akivaizdu ir parodoje – daugelis Minos darbų kupini nežemiško, subtilaus spindesio.
Monumentalūs gobelenai interjeruose
Mina yra tekstilininkė, turinti ypatingą erdvės pajautą. Matyt, tai lėmė, kad būtent ji, pastebėjus jos darbus 1974 metais Pabaltijo šalių dailės parodoje, buvo pakviesta bendradarbiauti su Maskvos architektais, kūrusiais tokius reikšmingus statinius Maskvoje kaip Tarptautinis onkologijos institutas, Olimpinis spaudos centras, Centrinė klinikinė ligoninė, Tarptautinis kino centras. Tai buvo lemtingas kūrybinis susitikimas, itin sėkmingo architekto ir menininko bendradarbiavimo pavyzdys. Autorė čia beveik aštuoniolika metų kūrė įspūdingų mastelių (per 40 kv. m) kompozicijas ir atsiskleidė kaip neprilygstama architektūrinių erdvinių kompozicijų meistrė. Svarbiausi to laikotarpio gobelenai visuomeniniuose interjeruose – „Gyvenimo daigelis” (1978), „Švelnumas” (1979), „Gyvenimas tęsiasi” (1984) , dekoratyvinių gobelenų ciklas (1989). Parodoje šiuos darbus galime pamatyti eksponuojamose interjerų nuotraukose.