Viename mieste su žymiuoju Ronaldinju augęs Rafaelis Ledesma norėtų dar kartą tapti Lietuvos futbolo čempionu
Rafaelis Pompeo Rodrigesas Ledesma, arba tiesiog Rafa, – Brazilijos futbolininkas, atstovaujantis Lietuvos čempionui FBK „Kaunas”.
Lyg ir absurdiška, kad sportininkui iš futbolo legendų ir virtuozų šalies, rungtyniavusiam garsiajame „Flamengo” klube, karjerą mūsų šalyje teko pradėti pirmosios lygos ekipoje ir tik vėliau pavyko įsitvirtinti pagrindinėje kauniečių sudėtyje.
„Pagal tai, kaip šis puolėjas valdo kamuolį, matyti, kad jis yra brazilas. Rafos galva ir kojos skirtos futbolui”, – taip apie savo komandos legionierių sakė vienas FBK „Kaunas” trenerių Eugenijus Riabovas.
Iš saugo tapo puolėju
Praėjusį sezoną Rafa tapo ne vien FBK „Kaunas”, bet ir visos Lietuvos futbolo A lygos atradimu. Įsižaidęs brazilas mušė įvarčius, nešykštėjo rezultatyvių perdavimų ekipos draugams.
– Prireikė šiek tiek laiko, kol prisitaikiau prie lietuviško žaidimo savitumų. Be to, Brazilijoje aš žaidžiau saugo pozicijoje, o čia tapau puolėju. Man labiau patinka atakuoti, tokį futbolą mėgsta beveik visi brazilai, – interviu „Kauno dienai” teigė R.Ledesma.
– Rafaeli, kas Tau buvo sunkiausia atvykus į naują komandą?
– Lietuvos futbolas visiškai kitoks nei mano gimtinėje. Mums, brazilams, priimtinesnis lengvesnis stilius, todėl, susidūręs su kietu, labiau jėga, greičiu, ištverme, o ne technika ar improvizacijomis grįstu futbolu beveik tris mėnesius buvau lyg ne savo kailyje.
Kai pripratau, reikalai pasikeitė. „Atletico Mineiro” klube, iš kurio atvykau į Kauną, aš žaidžiau saugo pozicijoje. Čia būti saugu – visai kas kita: reikia daugiau raumenų, platesnių pečių. Todėl perėjęs į puolėjų gretas apsidžiaugiau ir savo sugebėjimus įrodžiau įvarčiais. Man patiko juos mušti į „Kauno” varžovų vartus ir padėti savo komandai siekti pergalių.
– Ar skaičiuoji, kiek kartų nuginklavai varžovų vartininkus?
– Tikslios statistikos neturiu. Nuo savo karjeros pradžios įmušiau gal 30 įvarčių. Žaisdamas „Kauno” ekipoje praėjusį sezoną pasižymėjau, atrodo, 6 kartus. Tikiuosi, kad būsimas čempionatas bus sėkmingesnis. Norėčiau dar kartą tapti Lietuvos čempionu.
Jautė „Flamengo” garsenybių įtaką
– Kada susidomėjai futbolu?
– Man buvo devyneri, kai mokykloje sužaidžiau pirmąsias rungtynes. Profesionalu tapau sulaukęs aštuoniolikos. Jokia kita sporto šaka nesidomėjau. Pas mus juokaujama, kad devyni brazilai iš dešimties yra futbolininkai. Dešimtasis yra ištikimas šio žaidimo žiūrovas.
– Esi atstovavęs garsiesiems „Flamengo” ir „Atletico Mineiro” klubams. Kokią įtaką jie turėjo Tavo karjerai?
– 2004-ieji metai, praleisti „Flamengo”, kuriame yra rungtyniavę Dida, Garinča, Bebetas, Zikas, Žunioras ir dabar tūkstantojo įvarčio siekiantis Romarijas, man ypač svarbūs. Žaisdamas šiame klube patyriau, ką reiškia būti komandoje, kuri niekada nestokojo pasaulinio lygio futbolininkų. Kai baigėsi mano kontraktas su „Flamengo”, netrūko pasiūlymų iš kitų ekipų.
„Atletico Mineiro” yra žaidęs Brazilijos rinktinės vartininkas Tafarelas. Šiai komandai 2005-ieji buvo nesėkmingi – jis iškrito į B lygą, tačiau po metų vėl grįžo į A divizioną.
– Gal asmeniškai pažįsti kurią nors savo buvusių klubų žvaigždę?
– Tik iš matymo. O augau ir futbolą pradėjau žaisti viename mieste – Porto Alegrėje – su Ronaldinju. Šiuo metu jis iš tiesų yra geriausias pasaulio futbolininkas.
– Kodėl taip manai?
– Jis puikiai įvaldęs daugybę įvairių, netgi unikalių žaidimo technikos veiksmų. Žaisdamas Ronaldinjas džiaugiasi futbolu, o ne vien pareigingai atlieka darbą.
Marselinjas sudomino krepšiniu
– Ar Tavo gimtasis miestas Porto Alegrė kuo nors panašus į Kauną?
– O, ne! Netgi sudėtinga juos palyginti. Manasis Porto Alegrė yra lagūninis miestas, jame daugiau nei pusantro milijono gyventojų. Ir architektūra skirtinga. Kasmet, kai tik baigiasi varžybos, kuriose dalyvauju, būtinai bent vienam mėnesiui grįžtu namo ir praleidžiu laiką Porto Alegrėje su bičiuliais bei artimaisiais.
Kaunas man primena portugalų Koimbrą, kurio klubui esu atstovavęs. Čia irgi gerai jaučiuosi, nes radau naujų draugų. Vienas jų – mano tautietis, „Žalgirio” krepšinio komandos žaidėjas Marselinjas.
– Apie ką su juo dažniausiai kalbatės – krepšinį ar futbolą?
– Kol kas apie krepšinį, nes Marselinjas mane beveik kiekvieną savaitę pakviečia į rungtynes. Jis labai nori pamatyti, kaip aš žaidžiu futbolą, tačiau sezonas dar neprasidėjo. Susitarėme, kad pavasarį būtinai susitiksime stadione.
Jei ne Marselinjas ir jo žmona Renata, aš ir mano žmona Andiara bei mano mama Kaune jaustumės vieniši. Aš pernai žinojau, kad Marselinjas žaidžia „Žalgiryje”, tačiau tuo metu nebendravome.
– Ką veikia Tavo žmona ir mama, kai esi treniruotėse ar kontrolinėse varžybose?
– Andiara lanko sporto klubą, mama dažniausiai gamina mano mėgstamiausius patiekalus. Abi išeina pasivaikščioti po miestą, apsipirkti. Daugiausiai laiko jos praleidžia namuose, ypač dabar, kai Lietuvoje šalta. Kartais nuvažiuojame į Vilnių, kur pažįstame kelias brazilų šeimas.
– Marselinjas „Kauno dienai” yra sakęs, kad valgė cepelinų ir jie jam patiko. Gal pasiūlė ir Tau paragauti lietuviškų valgių?
– Apie cepelinus daug girdėjau, tačiau kol kas nežinau jų skonio. Gal kada nors, svečiuodamasis pas Marselinją, jam priminsiu šį patiekalą ir kartu papietausime.
Pasigenda šypsenų
– Kaip Tau patinka leisti laisvalaikį?
– Kai grįžtu į Braziliją, būtinai nueinu į Porto Alegrės paplūdimį. Su draugais žaidžiu futbolą, kepame mėsą ant grotelių, susitinku su giminaičiais.
Kaune su žmona beveik kasdien užsukame į prekybos ir pramogų centrus arba vakarais naršau internete.
– Ar mokaisi lietuvių kalbos?
– Šiuo metu tiek, kiek reikia žaidžiant futbolą ir bent minimaliai susikalbėti mieste. Jau beveik sklandžiai pasakau laba diena, viso gero, ačiū, prašau… Geriausią praktiką man suteikia komandos draugai.
Kol kas visai nesuprantu mūsų naujojo trenerio, kalbančio rusiškai, tačiau tai – ne problema, nes futbolas – toks žaidimas, kad galima išsiversti ir be žodžių.
– Kokį įspūdį susidarei apie Lietuvą, jos žmones?
– Lietuviai draugiški, geri, paslaugūs, tačiau kažkodėl nuolat susirūpinę, netgi nusiminę, retai šypsosi. Žmona man sako, kad gal tokie esate dėl žiemos, bet aš ir gražiomis dienomis matau daug surūgusių veidų.
Vis dėlto bendraudamas futbolo klube ar parduotuvėje, restorane vis dažniau atkreipiu dėmesį, kad toks jūsų būdas – tik viena medalio pusė.
Įsikalbėję lietuviai tampa labiau nuoširdesni, atviresni ir tuomet man atrodo, kad iš tikrųjų jie moka džiaugtis gyvenimu lygiai taip pat, kaip ir mes, brazilai.